Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Bažnyčių ir jų kriptų tyrimai Lietuvoje suintensyvėjo atgavus nepriklausomybę (1990). XX a. 10 deš. tirtos Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų), Vilniaus Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų), Kauno Šv. Jurgio Kankinio, Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir kitos bažnyčios. Dažniausiai tai buvo archeologiniai ir antropologiniai tyrimai. Tuo metu ne tik intensyviau tirta, bet ir kriptos vis dažniau buvo tvarkomos jas pritaikant lankyti. Pradėti ir sarkofagų restauravimo darbai. Vėlesniais dešimtmečiais tvarkytos ir tirtos Videniškių Šv. Lauryno (Giedraičių giminės mauzoliejus), Veisiejų Šv. Jurgio (palaidotas kunigaikštis Tadas Oginskis ir jo žmona Ona), Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo, Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus (palaidoti Žemaičių vyskupai) bažnyčių bei Tiškevičių šeimos koplyčios Kretingoje kriptos. Ir tai ne galutinis sąrašas (dar. žr. Lietuva. Eksponavimo patirtys).

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios23, vienos iš seniausių ir didžiausių protestantiškų šventovių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, Radvilų kriptos tvarkymo darbai prasidėjo 1990 m. ir truko iki 2001 m. (taigi apie 12 metų), kai į kriptą buvo sugrąžinti paskutiniai restauruoti sarkofagai. Tai pirmoji Lietuvoje sutvarkyta laidojimo kripta. Kriptoje dabar esantys renesanso ir baroko stiliaus sarkofagai buvo skirti Vilniaus vaivadoms, Lietuvos didiesiems etmonams Kristupui Radvilai Perkūnui (1547–1603) ir Jonušui Radvilai (1612–1655), o keturi maži alavo sarkofagai – vaikystėje mirusiems Kristupo Radvilos Jaunojo ir Onos Kiškaitės vaikams Mikalojui (1610–1611), Jurgiui (1616–1617), Steponui (1624–1624) ir Elžbietai (1622–1626)¹Plačiau apie sarkofagus žr. Rūta Vitkauskienė, „Radvilų alaviniai sarkofagai Kėdainių Evangelikų Reformatų bažnyčioje“, in: Istorija ir elitinės kultūros teigtys (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis. Dailė, t. 14), sud. Vidmantas Jankauskas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 68–91.. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios567 Chodkevičių kriptoje buvusių penkių sarkofagų restauravimo darbai truko apie 10 metų (2001–2010). Restauruoti Jono Kazimiero Chodkevičiaus (1602–1602), Jeronimo Kristupo Chodkevičiaus (m. 1613), Sofijos Mieleckaitės-Chodkevičienės (1567–1619), Kristinos Marijos Chodkevičiūtės-Farensbach (m. 1619) ir Karolio Jurkovskio (1799–1800) sarkofagai. Šių sarkofagų restauratorius – Gintaras Kazlauskas. Tiesa, minėtais atvejais daugiausia dėmesio telkta išsaugoti sarkofagus kaip meno vertybes, nuošaliau paliekant kompleksinius palaidojimų tyrimus²Rugilė Žostautaitė, Mumijos Lietuvoje: tyrimai, apsauga ir eksponavimas: [magistro darbas; saugoma Vilniaus universiteto Istorijos fakultete], 2016, p. 31.. Vėliau dėmesio susilaukė ir kitų garsių giminių sarkofagai, pavyzdžiui, Oginskių Veisiejuose, Tiškevičių Trakų Vokėje bei Kretingoje.

XXI a. tiriant kriptas ir jose esančius palaikus vis dažniau naudojami kompleksiniai ir įvairesni metodai. Vienas iš įdomesnių projektų – karalienės ir kunigaikštienės Barboros Radvilaitės (apie 1522–1551; palaidota Vilniaus katedroje) palaikų tyrimai. Palaikų būklei įvertinti 2001 m. buvo atidengtas jos karstas. Pasinaudojant šia galimybe buvo atlikti palaikų tyrimai, patikrinti ir patikslinti 1931 m. vykusių tyrimų (dar žr. Lietuva. Tarpukaris) duomenis. Kartu buvo padaryta dokumentinė valdovės veido išvaizdos rekonstrukcija (atliko archeologas, plastinės rekonstrukcijos specialistas Vytautas Urbanavičius)³Gintautas Česnys, Rimantas Jankauskas, Vytautas Urbanavičius, „Queen Barbora Radvilaitė: Review of Remains and Reconstruction of Documentary Portrait“, in: Acta Medica Lituanica, 2001, t. 8, p. 18–24; Vytautas Urbanavičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018, p. 101. Dar žr. Dalius Avižinis (par.), „Skulptūra Barbora Radvilaitė“, in: Valdovų rūmų muziejus, [žiūrėta 2019 10 07], [interaktyvus], prieiga: www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/skulptura-barbora-radvilaite.. Pasitelkiant įvairius metodus ir dedant daug pastangų Vilniaus katedroje jau ne vieną dešimtmetį norima surasti ir Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) kapą, deja, nesėkmingai⁴Vytautas Urbanavičius, op. cit., p. 157–162..

Didelį postūmį palaikų, ypač mumifikuotų, tyrimams davė tarptautinis tarpdalykinis mokslinis ir viešosios archeologijos projektas Lietuvos mumijų maratonas10111213 (2011–2015). Projektą inicijavo žurnalistas Daumantas Liekis, o tyrimus atliko Vilniaus universiteto antropologo Rimanto Jankausko vadovaujama mokslininkų grupė, mumijų tyrėjas Dario Piombino-Mascali iš Pizos universiteto (Italija) ir kiti specialistai. Įgyvendinant projektą buvo panaudoti iki tol Lietuvoje netaikyti ar mažai taikyti laboratoriniai metodai: rentgenas, kompiuterinė tomografija, branduolinis magnetinis rezonansas ir kt. Tirtos Lietuvoje esančios (atgabentos iš svetur ar Lietuvos bažnyčių kriptose rastos) mumijos. Projekto rezultatai pristatyti tarptautiniuose mokslo ir mokslo populiarinimo leidiniuose, apie 50 reportažų paskelbta internete⁵Pavyzdžiui, National Geography; HOMO – Journal of Comparative Human Biology; Egyptian Bioarchaeology: Humans, Animals, and the Environment ir kt..

2005, 2009 ir 2011 m. vėl sugrįžta į Šv. Dvasios bažnyčią Vilniuje (jos laidojimo rūsiais domėtasi jau nuo XIX a. (dar žr. Lietuva. Romantizmo epochoje; Lietuva. Tarpukaris; Lietuva. Sovietmetis)). Įgyvendinant minėtą Lietuvos mumijų maratono projektą, 2011 m. ištirtos 23 šios bažnyčios rūsiuose rastos mumijos: keliolika geriausiai išlikusių mumijų buvo detaliai aprašyta, septynių atlikta pilna kompiuterinė tomografija. Tyrimai suteikė naujų žinių apie XVIII a. vilniečių elitą – jų gyvenimo būdą, fiziologiją, ligas⁶Rimantas Jankauskas, Dario Piombino-Mascali, „The Lithuanian Mummy Project: Bioanthropological and Paleopathological Investigation of the Human Remains Found in the Holy Spirit Dominican Church, Vilnius“, in: Paleopathology Newsletter, 2012, p. 12, 159..

Kitas įdomus projektas – palaidojimų Vilniaus Švč. Trejybės (Graikų apeigų katalikų) bažnyčioje1516 tyrimai (2015–2016; tyrimams vadovavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto archeologas Albinas Kuncevičius; tirta priešais pagrindinį altorių esanti kripta)⁷Albinas Kuncevičius, et al., „Vilniaus bazilijonų Švč. Trejybės bažnyčios unitų karstų tyrimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2015 metais, Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2016, p. 237–247.. Tyrimai pasižymėjo kompleksine prieiga – pasitelkti ne tik archeologai, antropologai, bet ir istorikai, restauratoriai. Kriptoje rasti 53 karstai su palaikais bei apie 60 individų pavienių kaulų, dar 18 karstų su palaikais ir du palaidojimai be karstų rasti po kriptos grindimis (užkasti apie 1 m gylyje). Tarp jų buvo 5 mumijos, 13 palaikų – dalinės mumifikacijos. Ant 14 karstų (datuojami 1717–1788 m.) buvo užrašytos mirusiųjų pavardės. Įkapės, įrašai ir tyrimai padėjo nustatyti, kad dauguma palaidotųjų – vienuoliai bazilijonai (tiesa, kriptoje rasti suversti pavieniai kaulai gali priklausyti ne tik vienuoliams, bet ir kitiems aplink bažnyčią laidotiems asmenims, pavyzdžiui, žinoma, kad čia Antrojo pasaulinio karo metu buvo užkasti Vokietijos kariai⁸Žr. Kęstutis Katalynas, Manvydas Vitkūnas, „Karių kapai Vilniuje, rasti archeologinių tyrimų metu“, in: Karo archyvas, 2013, t. 28, p. 364–366.). Prasidėjęs nuo palaikų tyrimų ir kriptos tvarkymo darbų, projektas išaugo į bendrą devyniolikos Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų projektą bei solidžią monografiją⁹Vadimas Adurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017..

Tačiau mokslo ir visuomeniniu požiūriu reikšmingiausiu projektu reikėtų laikyti buvusios evangelikų reformatų bažnyčios (XVI–XVII a.) Dubingių piliavietėje tyrimus. Pasitelkiant tarpdalykinius metodus ir skaitmenines technologijas iš užmaršties buvo „prikelti“ kunigaikščiai Radvilos. Žinota, kad piliavietėje yra stovėjusios trys bažnyčios: pirmoji – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto funduota medinė katalikų bažnyčia, antroji – Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584) rūpesčiu pastatyta medinė evangelikų reformatų bažnyčia, trečioji – Jonušo Radvilos (1579–1620) pastatydinta mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia. Manoma, kad 1577–1588 m. antrojoje bažnyčioje buvo palaidotas pats Mikalojus Radvila Rudasis ir Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka (1533–1562). Trečioje bažnyčioje, dar nebaigus jos statybos, buvo palaidotas jos fundatorius Jonušas. 1627 m. naujoji bažnyčia jau turėjo būti baigta ir į jos apsidėje esančią kriptą perkelti Mikalojaus ir Elžbietos palaikai¹⁰Albinas Kuncevičius, et al., Radvilų tėvonija Dubingiuose, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2009, p. 15, 24–26.. 2004 m. buvusios bažnyčios centrinėje dalyje po buvusiu Dievo stalu buvo aptiktas palaidojimas – dėžė (100 x 150 cm) su tvarkingai sudėtais kaulais (tyrimams vadovavo archeologai Albinas Kuncevičius ir Rimvydas Laužikas). 2004–2007 m. atlikus išsamius šių kaulų ir istorinių aplinkybių tyrimus konstatuota, kad rasta Radvilų perlaidojimo vieta ir jų palaikai. Palaikams identifikuoti buvo pasitelkti įvairūs metodai, atlikti antropologiniai, istoriniai, menotyriniai tyrimai, DNR ir cheminė analizės, kaukolių ir portretų sugretinimai. Teigiama, kad tai Elžbietos Šidloveckos-Radvilienės, Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565), Anos Radvilienės-Sobkovnos (mirė 1578), Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Jonušo Radvilos palaikai. Nors, anot tyrėjų, rastų palaikų tapatybių patvirtinti šimtu procentų neįmanoma, tai nesumenkina atlikto tyrimo svarbos¹¹Ibid., p. 47–91..

Justina Poškienė