Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Sovietinėje Lietuvoje grįžta prie jau anksčiau ne kartą dėmesio sulaukusių (dar žr. Lietuva. Romantizmo epochoje; Lietuva. Tarpukaris) laidojimo paminklų. Tačiau dabar dėmesys telktas ne vien į kriptų ir palaikų sutvarkymą, įamžinimą, bet ir į jų mokslinius tyrimus.

Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje buvę palaikai nukentėjo 1944 m., kai nacistinė vokiečių valdžia sumanė šventovės rūsius panaudoti kaip slėptuvę nuo bombų. Sovietiniais metais liudyta, kad bažnyčios požemiuose esama daug mumifikuotų palaikų. Dėl daugybės kaulų ir „sudžiūvusių lavonų“ ši vieta vadinta Vilniaus Hadesu¹Jonas Bulota, Romas Šalūga, Vilniaus požemiuose, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 34.. „Klaikus vaizdas atsiveria rūsyje“, – įspūdžiu dalijosi kitas amžininkas²Juozas Maceika, Vadovas po Vilnių, Vilnius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p.176–179.. XX a. 5–6 deš. čia sumanyta įkurti ateistinį „inkvizicijos muziejų“2. Dėl to palaikai vėl pradėti kilnoti iš vienos vietos į kitą, taip juos dar labiau sužalojant. Tiesa, prieš „muziejaus“ įkūrimą, 1963–1964 m., bažnyčios rūsiuose vis dėlto buvo atlikti tyrimai. Tyrimus atliko archeologas Vytautas Daugudis, o teismo medikas Juozas Albinas Markulis užfiksavo 474 suaugusiųjų ir 85 vaikų palaikus³Vytautas Daugudis, Vilniaus dominikonų (Šv. Dvasios) bažnyčios rūsiuose 1963–1964 m. vestų archeologinių kasinėjimų ataskaita: [rankraštis; saugoma Lietuvos istorijos instituto bibliotekoje, f. 1, b. 180].. Šie darbai šiandieną vertintini kaip pirmieji Lietuvoje atlikti kompleksiniai palaidojimų kriptose ir mumifikuotų palaikų tyrimai⁴Dario Piombino-Mascali, et al., „The Lithuanian Mummy Project: A Historical Introduction“, in: Lietuvos archeologija, 2015, t. 41, p. 136..

1967 m. vyko bažnyčios liekanų Tolminkiemyje (rus. Чистые Пруды; Kaliningrado sritis, Rusija; bažnyčia nugriauta 1950 m.) tyrimai4. Ši vieta susijusi su lietuvių literatūros klasiku Kristijonu Donelaičiu (1714–1780): šioje bažnyčioje jis kunigavo, ten buvo ir palaidotas. Tyrimų metu siekta rasti ir rašytojo palaikus. Buvo sudaryta palaikų paieškos komisija, sujungusi įvairių sričių specialistus. Bažnyčioje aptikta keletą palaikų, iš kurių vienas, „garbingai palaidotas ties altoriumi“, identifikuotas kaip Donelaičio⁵Adolfas Tautavičius, Iš archeologo užrašų, sud. Gintautas Striška, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2016, p. 80.. Palaikai buvo nuodugniai ištirti teismo medikų ir antropologų (Juozo Albino Markulio, Gintauto Česnio), o archeologas, plastinės rekonstrukcijos specialistas Vytautas Urbanavičius atliko dokumentinę veido rekonstrukciją. 1971–1979 m. bažnyčia Lietuvos visuomenės pastangomis buvo atstatyta ir joje įrengtas Donelaičio memorialinis muziejus. 1979 m. rašytojo palaikai buvo iškilmingai perlaidoti šioje bažnyčioje, po altoriumi specialiai įrengtoje kriptoje. Nors iki šiol esama abejonių dėl identifikacijos tikslumo, vis dėlto patys tyrimai pasižymėjo kompleksiškumu ir sklaida visuomenėje⁶Plačiau žr. Kristijono Donelaičio palaikų tyrinėjimų medžiaga, Vilnius: Mokslas, 1981. Dar žr. Napalys Kitkauskas, Laimutė Kitkauskienė, Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje, Vilnius: Kultūra, 2002; Žygimantas Augustinas, „Hibridinis kūnas/portretas“, in: Kūnas: ne laiku ir be vietos (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis, nr. 80–81), sud. Gintautė Žemaitytė, Aušra Trakšelytė, Lina Michelkevičė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 197–203..

1969 m. buvo pradėti nuoseklūs archeologiniai, architektūriniai ir geologiniai tyrimai Vilniaus katedroje. Jie su pertraukomis tęsti iki 2004 m. Intensyviausiai tirta 1984–1988 m., tada surasta ir ištirta nemažai kriptų ir palaidojimų⁷Albinas Kuncevičius, Lietuvos viduramžių archeologija, Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 93; Albertas Lisanka, 1984–1988 m. Vilniaus Katedroje vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita: [rankraštis; saugoma Lietuvos istorijos instituto bibliotekoje, f. 1, b. 1933-1938]..

Justina Poškienė