Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

„Erdviuose ir dideliuose bažnyčios rūsiuose ligi šių dienų pilna mirusiųjų palaikų. Prieš daugelį metų lankiausi šiuose rūsiuose ir mačiau kūnų ir net drabužių, beveik nepaliestų puvinio […]. Dėmesį traukia keli šimtai lavonų, prie vienos sienos glaudžiai sustatytų vienas šalia kito, o šią rikiuotę remiasi antra tokia pati lavonų eilė. Niekas negalėjo paaiškinti, ką tatai turėtų reikšti […]“, – taip 1859 m. Adomas Honoris Kirkoras Pasivaikščiojimuose po Vilnių ir jo apylinkes aprašė Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčios rūsiuose matytą vaizdą¹Adomas Honoris Kirkoras, Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius: Mintis, 1991, p. 71 (originalo kalba žr. Jan Śliwin, Przechadzki po Wilnie i jego okolicach, Wilno: Drukarnia A. Marcinowskiego, 1856).. 1858 m. čia lankėsi ir archeologijos mokslo pradininkas Lietuvoje grafas Eustachijus Tiškevičius²Dario Piombino-Mascali, et al., „The Lithuanian Mummy Project: A Historical Introduction“, in: Lietuvos archeologija, 2015, t. 41, p. 131–142.. Manyta, kad ten yra palaidotas Lenkijos ir Lietuvos valdovas Aleksandras Jogailaitis (1461–1506)³Adomas Honoris Kirkoras, op. cit., p. 33.. Kirkoro domėtasi ir karališkaisiais palaidojimais Vilniaus katedroje, o Tiškevičius rūpinosi Vladislovo Vazos ir Vytauto Didžiojo atminimo įamžinimu⁴Adam Honory Kirkor, Groby wielkoksiążęce i królewskie w Wilnie, Warszawa: Druk Józefa Ungra, 1882; Adomas Honoris Kirkoras, op. cit., p. 33–36. Dar žr. Vytautas Urbanavičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018, p. 79.. Be to, pastarasis parašė gausiai iliustruotą knygą apie savo giminės palaidojimus45⁵Eustachy Tyszkiewicz, Groby rodziny Tyszkiewiczów, Warszawa: Druk Jana Jaworskiego, 1873.. Ir jie nebuvo vieninteliai. Romantizmo epochoje senosios kapinės, kriptos ir antkapiniai paminklai ypač traukė praeities mylėtojus⁶Marija Matušakaitė, Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 10–11.. Traukė žymių asmenų amžinojo poilsio vietos, tačiau smalsumą žadino ir neįprastos, palaidojimų gausa išsiskiriančios ar įvairiomis legendomis apipintos kriptos. Vis dėlto Lietuvos bažnyčių, o ir jose esančių kriptų mokslinių archeologinių tyrimų pradžia laikomi 1931–1932 m., kai po Neries potvynio tvarkomoje Vilniaus katedroje buvo surasti karališkieji palaidojimai (dar žr. Lietuva. Tarpukaris)⁷Albinas Kuncevičius, „Lietuvos viduramžių archeologiniai tyrimai (1)“, in: Istorija, 2002, nr. 53, p. 11.. Ilgainiui „elementarų“ praeities mylėtojų smalsumą keitė supratimas apie palaidojimų mokslinių tyrimų svarbą ir dilemos dėl jų apsaugos.

Justina Poškienė