Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Keturi šimtai metų – tiek skiria pirmuosius ir paskutinius palaidojimus Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje (nuo XVI–XVII a. sandūros iki 2000 m.). Per tuos šimtmečius nepasikeitė tik viena – mirties neišvengiamybė. Tačiau pats mirties supratimas, jos įprasminimas, laidojimo ritualai ir papročiai buvo paveikūs laikui ir keitė savo formas bei turinį. 2016 ir 2017 m. vykusių tyrimų metu prisiliesta prie XVII a. pradžios – XVIII a. pabaigos palaidojimų. Didžiąją šio laikotarpio dalį LDK vyravo įmantrusis ir gyvastingasis barokas su savomis srovėmis mene ir kultūroje, savitomis vertybėmis ir pasaulėžiūra. Renesansui būdingą šaunųjį didvyrį ir laisvąją asmenybę pakeitė pamaldus, Dievui ir Tėvynei įsipareigojęs žmogus. Teigiama, kad Europos baroko plėtotei labai svarbūs buvo trys veiksniai: karaliaus valdžios didybė, ryškus dvasingumas ir meilė teatrui¹Laima Šinkūnaitė, XVII a. Lietuvos portretas: kultūros, asmenybės ir jos atvaizdo santykis (serija: Acta Academiaе Artium Vilnensis, t. 19), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2000, p. 30.. Teatrališkos buvo ir to meto didikų laidotuvės su pompastiškomis gedulingomis procesijomis, iškilmingomis mišiomis, proginėmis kalbomis ir pamokslais bei daugybe kilmingų dalyvių. LDK diduomenės laidotuvių ceremonialai yra gana išsamiai aprašyti ir išgvildenti istorikų²Lina Balaišytė, „Publicum dolori theatrum: kilmingųjų laidotuvių apipavidalinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. viduryje“, in: Ars memoriae: atmintis – dailės funkcija ir tema (XVIII–XXI a.) (serija: Dailės istorijos studijos, t. 3), sud. Lina Balaišytė, Auksė Kaladžinskaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008, p. 9–23; Rūta Janonienė, „Laidotuvių iškilmės Vilniaus Bernardinų bažnyčioje XVII–XIX amžiais“, in: Iškilmės ir kasdienybė Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje ir jos kontekstuose (serija: Acta Academiaе Artium Vilnensis, t. 54), sud. Aistė Paliušytė, Tojana Račiūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 27–40; Aistė Paliušytė, „Vizualumas Radvilų laidotuvių iškilmėse XVIII amžiuje“, in: Menotyra, 2017, nr. 4, p. 243–259.. Tačiau kuo kunigaikščiai Radvilos aptaisydavo savo mirusius giminaičius, kokį patalą jiems paklodavo paskutiniojoje poilsio vietoje, kokias įkapes palikdavo juos lydėti amžinybėn? – atsakymai slypi pačioje Radvilų kriptoje.

Pastaraisiais dešimtmečiais tikėta, kad žinoma, kuriuose sarkofaguose ilsisi žymiausi Radvilų giminės atstovai, – buvo drąsiai nurodoma į konkrečius sarkofagus ir minimi konkretūs vardai. Taip teigta kriptų lankytojams, tokio „žinojimo“ atgarsių galima rasti ir 1999 ar 2016 m. kriptos inventorizacijos dokumentuose³[Gintaras Kazlauskas, et al.], Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus inventorizacija: [rankraštis; saugoma Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve], 1999; [Mikołaj Radziwiłł, Maciej Radziwiłł], Krypta X. X. Radziwiłłów. Kościół Bożego Ciała Nieśwież, [s. l.], 2016.. Šis įsitikinimas rėmėsi kažkieno kažkada išsakytomis prielaidomis, virtusiomis „neabejotinais“ faktais, bei pačioje kriptoje esančiais gausiais įrašais (ant sienos, „futliarų“ ar sarkofagų). 2016 ir 2017 m. tyrimai privertė iš esmės suabejoti dalies palaidotųjų tariamomis tapatybėmis – rastos įkapės ar antropologiniai duomenys nederėjo su teigtais vardais. Pavyzdžiui, tariamame Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549‒1616) karste⁴Sarkofagas nr. 1. Čia ir toliau sarkofagų numeracija pateikiama pagal 1999 m. Kultūros paveldo departamento (Lietuva) atliktos inventorizacijos duomenis, žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], op. cit., p. [18] [žr. kriptos planą]. rasta kepurėlė datuotina XVII a. pabaigai – XVIII a. pirmajai pusei, bet ne Mikalojaus Kristupo gyvenimo ar palaidojimo laikmečiui (dar žr. Nesvyžius. Dėvėsena). Mikalojaus Kristupo bendražygiui Andriejui Skorulskiui (1554–1637) priskiriamame karste⁵Sarkofagas nr. 6. gulėjo XVIII a. pabaigai būdingu europietišku kostiumu aprengti palaikai. Tuomet suabejota ir ant „futliarų“ tvirtintų medinių lentelių su mirusiųjų metrikomis patikimumu. Jos atsirado veikiausiai 1905 m. (dar žr. Nesvyžius. 1905 metai), kai Jurgio Radvilos iniciatyva vyko kriptos tvarkymo darbai. Deja, šios lentelės buvo lengvai nuimamos ir XX a. karstus apžiūrinėjančių smalsuolių galėjo būti sukeistos. Tai vėlgi prisidėjo prie painiavos. Mirusiųjų ramybė ir tvarka dar kartą buvo pažeista 1953 m. (dar žr. Nesvyžius. 1953 metai), kai kriptoje ieškota balzamavimo paslapčių (profesoriaus Vasilijus Červiakovo ekspedicija). Taigi tyrimams keliamas iššūkis – ne tik išsaugoti kriptą, dokumentuoti palaikus ir radinius, juos deramai sutvarkyti, bet ir pagal galimybes įvardyti mirusiuosius.

Vytautė Lukšėnienė