Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Uršulė Pranciška Višnioveckytė Radvilienė, puikioji Nesvyžiaus poetė ir dramaturgė, 1732 m. eilėmis kreipėsi į dukrą Oną Mariją:

[…] kuomet pagal pasaulio madą
tave puoš brangi suknia,
brangūs nėriniai, primink sau,
kad tik viena drobulė bus su tavimi karste.¹Pranciška Uršulė iš Kaributų-Višnioveckių Radvilienė, „Išganingi perspėjimai arba gyvenimo patarimai […] dukrai Onai Marijai 1732“, vert. Aida Ažubalytė, in: Trys baroko saulėlydžio literatai: Pranciška Uršulė Radvilienė, Konstancija Benislavska, Juozapas Baka: chrestomatija (serija: Iš senosios Lietuvos literatūros), par. Aida Ažubalytė, Brigita Speičytė, Giedrė Šmitienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, p. 21.

2016 ir 2017 m. tiriant Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje palaidotųjų aprangą, išryškėjo dvi tendencijos²Informacija ir apibendrinimai šiame tekste pateikiami remiantis 2016 ir 2017 m. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje atliktų 11 palaidojimų (sarkofagų) tyrimų medžiaga. Tyrinėti sarkofagai nr. 1, 2, 3, 5, 6, 11, 14, 15, 17, 19, 72. Čia ir toliau sarkofagų numeracija pateikiama pagal 1999 m. Kultūros paveldo departamento (Lietuva) atliktos inventorizacijos duomenis, žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus inventorizacija: [rankraštis; saugoma Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve], 1999, p. [18] [žr. kriptos planą].. Iki XVIII a. 6 deš. mirusieji paprastai laidoti su šviesiais kulnus siekiančiais marškiniais ir kepurėle, kai kurie su specialiai įkapėms siūtu apavu ir, kaip priklausė aukšto luomo atstovams, šviesios odos pirštinėmis³Sarkofagai nr. 1, 2, 5, 14, 15, 17.. Toks buvo to meto pagrindinis įkapinių drabužių „komplektas“. Vėliau mirę pradėti laidoti apvilkti išeiginiais kostiumais arba uniformomis ir su valstybės veikėjų atributais⁴Sarkofagai nr. 6, 11, 19, 72..

Palaidotieji iki XVIII a. 6 deš. Jų įkapiniai marškiniai skyrėsi puošnumu ir kokybe. Viename iš karstų rasti marškiniai buvo iš storos drobės, primityvaus namų darbo nėriniais papuoštais rankogaliais⁵Sarkofagas nr. 1.. Tačiau kitų mirusiųjų marškiniai buvo pasiūti iš brangaus audinio, gausiai priraukti, su gilia krūtinės prakarpa ir nėriniais pagražintais rankogaliais. Prabanga išsiskyrė Jeronimo Florijono Radvilos (1715–1760) įkapės. Jis buvo aprengtas baltos drobės marškiniais2 su plačiomis rankovėmis, ties riešu smulkiomis klostelėmis surinktomis į rankogalius. Marškinių apykaklė ir rankogaliai buvo surišti juodais šilkiniais kaspinais. Gili marškinių prakarpa ir rankogaliai padabinti plonyčių siuvinėtų nėrinių juostomis⁶Sarkofagas nr. 15.. Panašu, kad laidodavo su jau dėvėtais marškiniais, nes drabužių siūlės būdavo tvarkingos, apsiūlėtos, rasta keletas palopymų. Moterys taip pat berods laidotos aprengtos marškiniais. Su marškiniais ir pasmakrėje parišta įmantria kepurėle amžinojo poilsio atgulė ir Uršulė Pranciška Višnioveckytė Radvilienė (1705–1753)⁷Sarkofagas nr. 17..

Dviem vyrams ant marškinių buvo užvilkti ilgi platūs apdarai iš prabangaus storo ir gausiai įvairių gėlių bei augalų raštais ornamentuoto šilkinio audinio⁸Sarkofagai nr. 2, 5.. Ypač ištaigus jaunojo Mikalojaus Kristupo Radvilos (1695–1715) drabužis6: blizgaus audinio su matiniu iškilių gėlių ornamentu, plačiomis rankovėmis su gilia prakarpa priekyje, gausiai prirauktas ties pečiais. Iš tokio paties damasto pasiūta ir jo įkapinė kepurėlė.

Išimtimi tarp marškiniais aprėdytų vyrų tapo angelais ištapytame sarkofage rastas, greičiausiai Bolonijoje mirusiam Kristupui Mikalojui Radvilai (1590–1607) priklausęs, drabužis⁹Sarkofagas nr. 5.. 1905 m. šie palaikai buvo perrengti, tačiau karste rastas puikiai išlikęs dubletas9 su priekyje gerokai pailgintais skvernais. Elegantiškas švarkas pasiūtas iš prabangaus tamsaus audinio su apvalia atverčiama apykakle. Tokio tipo dubletai buvo madingi XVI a. pabaigoje – XVII a. 1 deš. Tai puikus Vakarų Europos siuvėjų darbo pavyzdys, pasiūtas pagal ispanišką madą. Sekant šia mada, dubleto siluetas priminė šarvus, jis tvirtai apgaubdavo kūną, siekta išlaikyti griežtą ir grafišką kostiumo pobūdį¹⁰Virginija Idzelytė, Kostiumo istorija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 171..

Tariamame Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) karste rasta žemo cilindro formos kepurėlė11 iš raudono aksomo¹¹Sarkofagas nr. 1.. Ant jos plokščio viršaus kryžmai prisiūtos dvi auksu ataustos juostos, o platūs šonai apsiūti kiauraraščiu augalinio motyvo apvadu iš auksuotų sidabro siūlų. Radinys patvirtino abejones dėl mirusiojo tapatybės: menotyrininkės Aleksandros Aleksandravičiūtės teigimu, minėto tipo galionai ir kiauraraščiai apvadai atsirado XVII a. pabaigoje, bet ypač išpopuliarėjo tik XVIII a. pirmoje pusėje¹²Aleksandros Aleksandravičiūtės komentaras ad locum.. Tokio galvos apdangalo atitikmens to meto nešiosenoje nepavyko rasti, tačiau tam tikrų jo elementų panašumai ar asociacijos leidžia daryti nedrąsią analogiją su kunigaikščio kepure.

Žavingiausia Uršulės Pranciškos Višnioveckytės Radvilienės įkapių detalė buvo smailianosiai aukštakulniai plonos odos bateliai14, aptraukti gelsvu, gėlių raštu išmarginto brokato audiniu. Batelių dirželiai buvo susegami apvalia, lašo formos žalsvais kristaliukais puošta sagtimi. XVIII a. labai išplatėjus sijonams, bateliai aukštomis pakulnėmis padėjo išlaikyti kostiumo proporcijas, teikė grakštumo damos eisenai ir laikysenai¹³Rūta Guzevičiūtė, Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.), Vilnius: Vaga , 2001, p. 143..

Palaidotieji po XVIII a. 6 deš. Abiejų Tautų Respublikoje ilgainiui įsitvirtino ir sustabarėjo sarmatiškosios aprangos formos. Tipinį rytietiškos kilmės sarmatiškąjį bajoro kostiumą sudarė kontušas, žiponas, per juosmenį užrišta kontušinė juosta ir ilgi auliniai batai su atvartais. Ši savita apranga buvo suprantama kaip išskirtinis bajorų luomo simbolis, pabrėžė jo privilegijas, prieraišumą prie senųjų vertybių ir buvusios šlovės¹⁴Rūta Guzevičiūtė, Tarp Rytų ir Vakarų. XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai, Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 28, 87.. Tokios mados nenuilstamai laikėsi didelė dalis bajorijos, o XVIII a. ji tapo ir mirusiųjų mada.

Sprendžiant iš Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762) karste¹⁵Sarkofagas nr. 11. rasto šilkinio pamušalo sukirpimo (visas drabužis neišliko), kunigaikštis buvo palaidotas aprengtas kontušu. Svarbi aprangos dalis buvo ir kelnės – tuo metu iš jų kokybės ir nunešiojimo spręsta apie šeimininko statusą bei turtus. Mykolas Kazimieras buvo palaidotas su tuo metu Europoje madingomis kelnėmis – pustrumpėmis su priekyje užsegama atverčiama detale. Tokios kelnės atsirado maždaug XVIII a. 3 deš. Šis Mykolo Kazimiero drabužis buvo pasiūtas iš prabangaus raudono, įspūdingais gėlių žiedais atausto žakardinio audinio. Pagal to meto madą kelnės nešiotos sukištos į ilgaaulius batus. Radvilos karste rasti ir batai: ilgaauliai, su pakulnėmis ir metalinėmis pasagos formos pakalomis, 44 dydžio.

Lietuvos didysis etmonas buvo palaidotas su valstybės veikėjui prideramais simboliais. Ant krūtinės puikavosi aštuonkampė Baltojo erelio ordino žvaigždė. Šį ordiną jis gavo būdamas 25 metų. Ties kunigaikščio kairiuoju šonu gulėjo lenkiškas kardas karabelė19 ir iš buko medienos padarytos, juoda oda aptrauktos jo makštys. Karabelės, išsiskiriančios erelio galvos pavidalo rankena, Abiejų Tautų Respublikoje itin išpopuliarėjo XVII a. pabaigoje.

1776 m. Seimas, siekdamas sumažinti išlaidas oficialiomis progomis ir sambūriuose dėvimiems vyrų drabužiams, nustatė kuklesnius reikalavimus vaivadijų ir pavietų atstovų apdarams. Pavyzdžiui, Vilniaus vaivadijos mundurą turėjo sudaryti tamsiai mėlynas kontušas su raudonu pamušalu ir auksiniais antpečiais bei karmazininis žiponas¹⁶Marija Matušakaitė, Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2003, p. 279.. Taigi XVIII a. paskutiniame ketvirtyje Abiejų Tautų Respublikoje greta kariuomenėje dėvėtų uniformų buvo unifikuota ir konkrečias pareigybes turinčių bajorų apranga. Sprendžiant iš Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos Panie Kochanku21 (1734–1790) karste¹⁷Sarkofagas nr. 19. rastų kostiumo fragmentų, kunigaikštis buvo palaidotas aprengtas būtent tokiu civiliniu munduru. Kostiumo puošmena turėjo būti dvipusė geltonai žalios spalvos kontušinė juosta. Deja, rastas tik menkas jos fragmentas, gulėjęs po dešiniu velionio petimi. Juostos galų, kur paprastai būdavo manufaktūros signatūra, nepavyko rasti (žymės rodo, kad jie kažkuriuo metu buvo nukirpti). Vis dėlto, greičiausiai, rastoji juosta buvo išausta garsiojoje Slucko audykloje. Šią juostų audyklą kunigaikštis paveldėjo iš tėvo Mykolo Kazimiero. Kostiumui priklausė ir rasti ilgaauliai batai daugiasluoksnėmis odinėmis pakulnėmis.

Per savo gyvenimą kunigaikštis buvo apdovanotas penkiais ordinais: Šv. Huberto (Bavarijos kunigaikštystės ordinas), Baltojo erelio (Abiejų Tautų Respublikos), Šv. Apaštalo Andriejaus, Šv. Aleksandro Nevskio (abu Rusijos imperijos), o prieš pat mirtį ir Juodojo erelio (Prūsijos karalystės). Karste buvo rasta tik Baltojo erelio ordino muarinė apdovanojimo juosta, permesta per velionio dešinįjį petį, ir Juodojo erelio ordino geltonos muarinės apdovanojimo juostos fragmentai.

Dviejuose karstuose rasti gerokai apnykę neidentifikuotų vyrų palaikai. Žymu, kad jie laidoti su XVIII a. pabaigai ir europietiškai madai būdingais apdarais¹⁸Sarkofagai nr. 6, 72.. Vienas vyrų kadaise buvo apdovanotas Šv. Huberto ordinu (ties kairiuoju mirusiojo petimi rasta aštuonkampė šio ordino žvaigždė). Tai vienas iš seniausių ordinų Europoje, įsteigtas Bavarijos kunigaikštystėje XV a. Tokiu ordinu buvo apdovanotas ne vienas Nesvyžiaus Radvila. Kito vyro kairėje krūtinės pusėje buvo įsegta Baltojo erelio ordino žvaigždė, o per dešinįjį petį perjuosta šio apdovanojimo žydra muarinė juosta. Karste, prie to paties peties, gulėjo ir Šv. Onos ordino žvaigždė. Šis ordinas buvo įsteigtas 1797 m. Rusijos imperatoriaus Pavelo I. Juo buvo apdovanojami valstybės valdininkai ir kariškiai.

Vytautė Lukšėnienė