Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Naujaisiais amžiais tvirtai tikėta, kad maldomis ir fundacijomis galima nulemti savo sielos vietą pomirtiniame gyvenime, o kartu su mirusiais į karstus guldyti religiniai atributai – užtikrins šventųjų užtarimą bei sutrumpins buvimą skaistykloje. Kaip epochos žmonės, suprantama, tokiems atributams buvo neabejingi ir Radvilos. Tai patvirtina ir 2017 m. tyrimų Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje radiniai¹Informacija ir apibendrinimai šiame tekste pateikiami remiantis 2016 ir 2017 m. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje atliktų 11 palaidojimų (sarkofagų) tyrimų medžiaga. Tyrinėti sarkofagai nr. 1, 2, 3, 5, 6, 11, 14, 15, 17, 19, 72. Čia ir toliau sarkofagų numeracija pateikiama pagal 1999 m. Kultūros paveldo departamento (Lietuva) atliktos inventorizacijos duomenis, žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus inventorizacija: [rankraštis; saugoma Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve], 1999, p. [18] [žr. kriptos planą]..

Vienas iš tokių atributų buvo karmelitų škaplierius. LDK teritorijoje jis paplito XVII a. antroje pusėje. Tikėta, kad škaplierius užtikrina Švč. M. Marijos pagalbą žmogui mirštant, kad tas, kas jį nešiojo, gyveno pavyzdingą gyvenimą ir pateko į skaistyklą, – pirmą šeštadienį po mirties bus išvaduotas Švč. M. Marijos³Mindaugas Paknys, Mirties reiškinys LDK XVI–XVIII a., Vilnius: Aidai, 2008, p. 158.. Škaplieriai anapusybėn lydėjo Mikalojų Kristupą (1695–1715), Uršulę Prancišką (1705–1753) ir Karolį Stanislovą (1734–1790) Radvilas²Sarkofagai nr. 14, 17, 19.. Iš visų jų išsiskiria Mikalojaus Kristupo škaplierius. Jį sudaro du iš audinio pasiūti keturkampiai (bendras ilgis 62 cm), sujungti muarinėmis juostelėmis. Ant kiekvieno keturkampio (10 x 10,5 cm) išsiuvinėtos dvi persipynusios širdys. Jų centre, ant vieno, yra Jėzaus Kristaus abreviatūra „IHS“, aprėminta lotyniška fraze „VERBUM CARO FACTUM EST“ (liet. „Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų“, Jn 1,14). Po audiniu buvo užsiūtas ovalus kaulinis medalionas su Švč. M. Marijos su kūdikiu atvaizdu vienoje ir abreviatūra „IHS“ kitoje pusėje. Ant kito, tarp širdžių išsiuvinėta Švč. M. Marijos monograma aprėminta lotyniška fraze „MATER DEI MEMENTO MEI“ (liet. „Dievo Motina, prisimink mane“). Jame buvo užsiūta relikvija – mažytis medienos gabaliukas.

Pasak amžininkų, Uršulė Pranciška buvo labai religinga moteris. Tai patvirtintų ir religinių atributų gausa jos karste. Karste gulėjo apiręs škaplierius, o ant kunigaikštienės juosmens liko neįprasto diržo fragmentų. Šio diržo pakraščius puošia sidabro ir aukso spalvos ornamentai, o tarp jų įspaustas įrašas lenkų kalba: „… PODCZIE DO MNIE WSZY … W UTRAPIENIACH ZOSTANIECIE JA WAS POC …“. Gali būti, kad tai eilutė iš Mato evangelijos: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt. 11, 28). Karste taip pat rastas ant pergamento tapyto šventojo atvaizdo fragmentas, tiksliau, apatinė jo dalis. Jame matyti medžio kamienas, basos kojos ir užrašas „Jacobus de Mar…“. Čia greičiausiai vaizduojamas šv. Jokūbas iš Markės (lot. Jacobus de Marchia), Lietuvoje žinomas kaip Jokūbas Picenas (1394–1476 m.). Tai XV a. gyvenęs pranciškonas, šv. Bernardino Sieniečio mokinys, kanonizuotas 1726 m. Jis tiesiogiai susijęs su Uršulės Pranciškos vardo šventuoju globėju šv. Pranciškumi Asyžiečiu, pranciškonų ordino įkūrėju. Istoriniai duomenys patvirtina, kad kunigaikštienė palaikė artimus ryšius su elgetaujančiais dominikonų ir pranciškonų ordinais. Jos netikra sesuo (motinos duktė iš pirmosios santuokos) buvo Lvovo dominikonių vienuolyno vyresnioji, tame pačiame vienuolyne gyveno ir našle tapusi jos motina⁴Archiwum Główne Akt Dawnych. Archiwum Warszawskie Radziwiłłów, dz. VI, nr. II-80a, p. 1253.. Neatsitiktinai po mirties už ją pirmiausia turėjo melstis bernardinai, dominikonai, kiekvieni po savaitę, o paskui ir kitų ordinų vienuoliai⁵Ibid., p. 1913–1914.. Kalbant apie diržą, tai greičiausiai yra dominikoniškas atributas, nes iš visų Pranciškos Uršulės remtų vienuolijų jie vieninteliai naudoja diržą, skirtą abitui apsijuosti.

Baroko, kaip tvirto pamaldumo ir visokeriopo mirties sureikšminimo epochos, kontekste stebina, kad Radvilų Jeronimo Florijono (1715–1760) ir Mykolo Kazimiero Žuvelės (1702–1762) karstuose⁶Sarkofagai nr. 15, 11. nerasta jokių religinių atributų. Laiko ir žmonių suniokotuose karstuose jų galėjo tiesiog neišlikti arba jie pasimetė. Kita vertus, Jaronimą Florijoną sunku pavadinti nuoširdžiai pamaldžiu žmogumi. Gal jis ir nebuvo laisvamanis, tačiau savo dienoraštyje nuolat nepagarbiai pašiepdavo kunigus, priekaištavo jiems dėl amoralaus elgesio. Be to, ir šio kunigaikščio bažnytinė fundacinė veikla, palyginti su kitais jo šeimos nariais, buvo nepaprastai skurdi⁷Lina Balaišytė, „Mecenatas ar tironas? Jeronimas Florijonas Radvila“, in: Darbai ir dienos, 2004, t. 37, p. 141.

Vytautė Lukšėnienė