Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Iki 2016 m. „žinoti“ bent du sarkofagai, kur gali ilsėtis Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios ir kriptų fundatorius Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) – sarkofaguose nr. 1 ir nr. 72¹Informacija ir apibendrinimai šiame tekste pateikiami remiantis 2016 ir 2017 m. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje atliktų 11 palaidojimų (sarkofagų) tyrimų medžiaga. Tyrinėti sarkofagai nr. 1, 2, 3, 5, 6, 11, 14, 15, 17, 19, 72. Čia ir toliau sarkofagų numeracija pateikiama pagal 1999 m. Kultūros paveldo departamento (Lietuva) atliktos inventorizacijos duomenis, žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus inventorizacija: [rankraštis; saugoma Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve], 1999, p. [18] [žr. kriptos planą].. Tai teigta inventorizacijos dokumentuose, apie tai porinta kriptos lankytojams. Atrasti didelėje kriptoje „paklydusį“ keliautoją virto didžiausia 2016 m. tyrimų intriga.

Antropologiniai tyrimai galėjo atsiremti į du faktus: pirmas – Mikalojus Kristupas mirė būdamas garbaus amžiaus; antras – jis ilgus metus sirgo venerine liga (žr. 2016 m. istorinių tyrimų ataskaita (Martynas Jakulis); dar žr. Nesvyžius. Ligos: ir vis dėlto tik žmonės). Žinant, kad tuo metu LDK siautė sifilis, neatmestina, kad būtent juo 47 metus galėjo būti užsikrėtęs ir Mikalojus Kristupas. Negydomas sifilis gali neatpažįstamai sudarkyti žmogaus kūną. Dėl akivaizdžiai pastebimo veido suirimo (pažeista nosies kremzlė tiesiog iškrenta, išbyra priekiniai dantys) ir kitų kūno pažeidimų (nedidelės žaizdelės trečioje sifilio stadijoje virsta kraujuojančiomis ir šlapiuojančiomis opomis, dėl pažeistų sąnarių žmogus nebegali vaikščioti, galimas klausos praradimas ar apakimas) sifilis buvo lengvai atpažįstamas. Drastiškai ligai suvaldyti tuo metu būdavo pasitelkiamos ne mažiau drastiškos priemonės. Viena iš jų – gydymas gyvsidabriu. Ne veltui atsirado garsusis posakis „One night with Venus, a lifetime with Mercury“ („Vienas naktis su Venera, likęs gyvenimas su Merkurijumi“)²Venera – senovės romėnų meilės deivė. Iš čia kilo ir pavadinimas „venerinės ligos“. Merkurijus – romėnų keliautojų, prekybos, komercijos, pelno ir iškalbos dievas, garsėjęs savo greitumu ir gyvumu „it gyvsidabris“. Anglų kalboje žodis mercury ir reiškia „gyvsidabris“.. XV–XVIII a. didžiausią tikimybę užsikrėsti sifiliu turėjo dažnai keliaujantys žmonės (pirkliai, kariai) ir miesto gyventojai. Pirmieji susirgimo sifiliu atvejai Lietuvoje ir Lenkijoje minimi nuo 1493 m. ir per pirmuosius penkerius metus ši liga išplito iki epidemijos lygio³Rimantas Jankauskas, „Syphilis in Eastern Europe: Historical and Paleopathological Evidences“, in: L’origine de la syphilis en Europe: Avant ou après 1493? / The Origin of Syphilis in Europe: Before or after 1493?, eds. Olivier Dutour, et al., Toulon: Centre Archéologique du Var, Paris: Editions Errance, 1994, p. 237–239.. Deja, tikslių duomenų, kokia venerine liga sirgo Našlaitis, neturime. Jei tai iš tiesų būta sifilio, tuomet 47 metai ligos turėjo palikti bent minimaliausius pokyčius ir mirusiojo kūne.

Ką atskleidė tyrimai? Abiejuose sarkofaguose buvo rasti vyrų palaikai. Sarkofage nr. 72 gulėjo vyresnio amžiaus vyras, jo palaikai buvo gerokai apnykę (minkštieji audiniai tik vietomis dengė kaulus). Nustatyta, kad jį kankino reumatinis artritas, o garbus amžius lėmė, kad jis mirė jau būdamas be dantų. Tačiau palaikų priklausomybė Mikalojui Kristupui buvo atmesta: aprangos detalės ir įkapės priklausė vėlesniems amžiams nei gyveno ir mirė „paieškomasis“ – XVIII a. pabaigai ar XIX a. pradžiai (žr. 2016 m. radinių tyrimų ataskaita (Vytautė Lukšėnienė)). Sarkofage nr. 1 rasta mumija (žr. 2016 m. radinių tyrimų ataskaita (Vytautė Lukšėnienė); dar žr. Nesvyžius. Dėvėsena). Tai neleido nustatyti tikslaus palaidotojo amžiaus (reikia radiologinių tyrimų). Kaklo artrito pėdsakai ir didelis dantų nusidėvėjimas rodytų, kad asmuo mirė pasiekęs brandą. Sunkios ir ilgus metus nešiotos ligos požymių neaptikta. Tačiau negalime atmesti tikimybės, kad liga tiesiog nepaliko žymesnių pokyčių Mikalojaus Kristupo kūne. Kunigaikštis buvo nuolat prižiūrimas ir globojamas gydytojų, o sistemingas gydymas galėjo pristabdyti ligą. Negalime atmesti ir to, kad Mikalojų Kristupą vis dėlto kankino kita lytiniu keliu plintanti liga.

Mikalojus Kristupas buvo ne vienintelis Radvila, kuris galėjo sirgti sifiliu. Nors šaltiniuose tiesiogiai nenurodoma, specifinės užuominos leistų teigti, kad Mikalojaus Kristupo palikuonis kunigaikštis Jeronimas Florijonas (1715–1760) buvo užsikrėtęs gonorėja⁴Martynas Jakulis, Istoriniai duomenys apie XVIII a. palaidojimus Nesvyžiaus Dievo kūno bažnyčioje. Ataskaita: [rankraštis; saugoma Vilniaus universiteto Istorijos fakultete], 2017, p. 9.. Esą net Barborą Radvilaitę (apie 1522–1551; palaidota Vilniaus katedroje) prie ligos patalo prikaustė kūną ardanti liga. Tačiau atlikti medicininių aprašų tyrimai tokias kalbas paneigė ir šiuo metu tvirčiausiai atrodo hipotezė, kad vis dėlto sirgta vėžiu. Šaltiniuose liudijama, kad ligonė karščiavo, itin sulyso, ant pilvo atsirado šlapiuojanti opa, padidėjo jos irzlumas ir nerimo priepuoliai – šie požymiai būdingi vėžinėms ligoms. Juolab kad Barborai netaikyta (ar bent jau šaltiniuose neminima) nei viena gydymo priemonė, tuo metu naudota sifiliui gydyti. Abejoja, kad to meto gydytojai nebūtų gebėję atpažinti paplitusio sifilio⁵Plačiau žr. Gintautas Česnys, et al., „Queen Barbora Radvilaitė: Review of Remains and Reconstruction of Documentary Portrait“, in: Acta medica Lituana, 2001, vol. 8, suppl. 8, p. 18–24; Raimonda Ragauskienė, et al., „Mitai ir klausimai apie karalienės Barboros Radvilaitės (apie 1522–1551) sveikatą. Istorinės žinios“, in: Lietuvos akušerija ir ginekologija, 2015, t. 18, nr. 4, p. 290–300..

Justina Kozakaitė