Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Radvilos priklausė LDK elitui. Jų plačios valdos driekėsi dabartinės Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos teritorijose, jie savo rankose laikė reikšmingus valstybės gyvenimo svertus ir diktavo LDK kultūros madas. Ir vis dėlto, kaip ir kiti žmonės, jie nebuvo apsaugoti nuo įvairiausių negalavimų, apkartindavusių kasdienybę ar atnešdavusių mirtį. Išlikę Radvilų dienoraščiai ir laiškai, jų gydytojų surašyti ligų aprašymai ir kiti šaltiniai leidžia pažinti ir šios didikų giminės atstovų „ligos istorijas“. Tiesa, nors išliko didžiulis Radvilų archyvas, žinių turime ne apie kiekvieno Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje palaidotojo sveikatą, ligas ir mirties priežastis, o ir tos žinios ne visada išsamios¹Fundamentalų Biržų ir Dubingių Radvilų biologinės istorijos tyrimą žr. Raimonda Ragauskienė, Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga – XVII a.), Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2017..

Radvilos kentėjo nuo skirtingų ligų, nulemtų jų gyvenimo būdo, aplinkos ar kitų veiksnių. Žinoma, kad ko ne kiekvienas jų susidurdavo su įvairiomis vidaus ligomis, anuomet apibendrintai vadintomis „karštinėmis“, virškinamo trakto sutrikimais ar galvos skausmais. Tačiau neatrodo, kad Nesvyžiaus-Olykos šakos Radvilas būtų lydėjusi kokia nors paveldima liga ar kad visus juos būtų kamavusi tuo metu tarp pasiturinčiųjų paplitusi „ponų liga“ podagra. Atidžiau pažvelgsime į kelis atvejus, kurie, nors ir neatskleidžia visumos, iškalbingai iliustruoja, kas kamavo Nesvyžiaus Radvilas.

Apie 1594 m. nežinomo gydytojo parengtame ligos aprašyme pateikiami išsamūs duomenys apie Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) ligas, jų sunkumą, trukmę, nurodomas taikytas gydymas²[Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ligos aprašymas], [apie 1594], in: Archiwum Główne Akt Dawnych (toliau – AGAD). Archiwum Warszawskie Radziwiłłów (toliau – AR), dz. XI, nr. 84, p. 1–8. Taip pat žr. Tomasz Kempa, Mikołaj Krzysztof Radziwiłł Sierotka (1549–1616): wojewoda wileński, Warszawa: Semper, 2000, p. 315.. Maždaug 45 metų amžiaus kunigaikštį kamavo daugybė negalavimų, pavyzdžiui, kraujo užkrėtimas, tinitas ar sąnarių skausmai. Tačiau daugiausiai problemų kėlė tiksliau neįvardyta „venerinė liga“ (lues venerea), kuria užsikrėsta dar apie 1575 m. Tuomet skubiai vykta gydytis į Italiją ir Lenkiją³Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Kelionė į Jeruzalę, Vilnius: Mintis, 1990, p. 34–35., bet pasveikti nepavyko. Liga Mikalojaus Kristupo neapleido ir po 20 metų. Gydytojas mini šios įsisenėjusios ligos ryškius simptomus: „nešvara“ (inquinatio), greičiausiai sietina su neužgyjančiomis, šlapiuojančiomis žaizdomis, ir „nesveiką spalvą“ įgavusį kūną⁴[Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ligos aprašymas], p. 7.. Nepaisant to, kunigaikštis su šia liga nugyveno ne vieną dešimtmetį ir tiksli jo mirties priežastis tebelieka nežinoma.

Dar visai jauno Mikalojaus Kristupo sūnaus Kristupo Mikalojaus (1590–1607) gyvenimą nutraukė raupai. Sunkia šios ligos forma jis susirgo 1607 m. Bolonijoje. Ligos simptomus, italų gydytojų pastangas, jų naudotus gydymo metodus ir paskutines jaunojo kunigaikščio valandas aprašė visą laiką greta jo buvęs anonimas gydytojas (ar bent jau gerai tuometinę mediciną išmanęs žmogus). Nepaisant visų pastangų, aštuntą ligos dieną, vakare Kristupas Mikalojus mirė⁵[Kristupo Mikalojaus ligos aprašymas], 1607, in: AGAD. AR, dz. XI, nr. 95, p. 1–13.. Jis buvo ne vienintelis Radvila, kurio gyvenimą nutraukė raupai. Ši liga taip pat pasiglemžė Mykolo Kazimiero Žuvelės ir Pranciškos Uršulės dvimetės dukters Onos Marijos Joanos gyvybę⁶[Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dienoraštis]: [kopija], 1719–1761, in: AGAD. AR, dz. VI, nr. II-80a, p. 496..

Mykolui Kazimierui Žuvelei (1702–1762), nugyvenusiam beveik 60 metų, taip pat teko gydytis nuo daugybės ligų⁷Krzysztof Zuba, „O tym jak „Rybeńkę“ leczono: kuracje i zabiegi medyczne Michała Kazimierza Radziwiłła (1702–1762)“, Medycyna Nowożytna, Warszawa, 2001, t. 8, z. 1, p. 89–110.. Kunigaikštis jas kruopščiai registruodavo savo dienoraštyje. Radvilą alino vis pasikartojantys galvos skausmai ir karštinės, skųstasi skrandžio skausmais ir akmenligės priepuoliais. Antai 1749 m. birželio 21 d. po labai skausmingo priepuolio su šlapimu pasišalino akmuo „dydžio kaip datulės kauliukas, sveriantis ketvirtį raudonojo auksino“⁸[Mikalojaus Kristupo Radvilos Žuvelės dienoraštis], p. 1664.. Daug jėgų pareikalavo 1750 m. spalį prasidėję stiprūs dantų skausmai. Pasamdyti gydytojai ne tik ištraukė tris dantis, bet ir atliko kelias operacijas, kurių metu buvo ištraukta daugybė didesnių ir mažesnių žandikaulio atplaišų. Pavyzdžiui, spalio 23 d. gydytojas, greičiausiai prancūzas Noelis, „vieną kaulą iš žandikaulio kairiosios pusės ištraukė, o antrą giliau įstūmė“⁹Ibid., p. 1754–1755.. Ir paskui gydytojams dar ne kartą teko kartoti šią nemalonią procedūrą. Tik lapkričio pabaigoje Mykolas Kazimieras rašė: „pamažu pradėjau sveikti, žaizdos burnoje pradeda gyti, duok Dieve, kad tik greičiau“¹⁰Ibid., p. 1760.. Mykolas Kazimieras buvo patyręs ir ne vieną traumą jodinėdamas. Ir nors dažniausiai atsipirkta stipriais sutrenkimais, sėkmė lydėjo ne visada. 1758 m. rugpjūčio 22 d. medžioklės metu kunigaikštis nukrito nuo žirgo ir trenkęsis į akmenį smarkiai susitrenkė dešinį šoną bei susilaužė dešinį petikaulį. Dar ilgai jaustos šios traumos pasekmės¹¹Ibid., p. 2155–2156..

Mykolo Kazimiero brolis Jeronimas Florijonas (1715–1760) savo dienoraštyje taip pat ne kartą užsiminė apie didelius galvos skausmus, karštines ir kitus „defektus“, kurie labai apsunkindavo gyvenimą. Kaip ir brolis, jis sirgo akmenlige. Būdamas maždaug 27 metų, jis užsikrėtė gonorėja. Apie tai liudija išlikęs gydytojo Johano Frydricho Bachstromo parengtas gydymo planas, kuriame smulkiai aprašyta kunigaikščio savijauta, užsikrėtimo aplinkybės, ligos simptomai, paskirti vaistai (tarp jų ir gyvsidabris)¹²[Jeronimo Florijono Radvilos ligos aprašymas], [apie 1742], in: AGAD. AR, dz. XI, nr. 138, p. 174–180.. Vis dėlto nežinoma, ar gydymas buvo sėkmingas.

Mykolo Kazimiero dienoraštyje esama užuominų apie sūnaus Karolio Stanislovo (1734–1790) vaikystėje, paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje persirgtas karštines ir kitas panašias ligas. Įdomių detalių apie jo savijautą paskutiniaisiais gyvenimo metais atskleidžia 1864 m. išleisti Prisiminimai apie kunigaikštį Karolį Stanislovą. Prisiminimų autoriaus teigimu, gyvenimo pabaigoje kunigaikštis sirgo sunkia akių liga¹³Pamiętnik o księciu Karolu Radziwille pisany podług archiwum nieświeskiego, Lwów: nakładem Karola Wilda, 1864, p. 36–37.. Tai patvirtina ir įrašas Nesvyžiaus Dievo Kūno parapinės bažnyčios mirties metrikų knygoje: minima, kad Karolis Stanislovas „pusantrų metų prieš mirtį buvo apakęs“¹⁴[Išrašas iš Nesvyžiaus parapijos mirties metrikų knygos], in: AGAD. AR, dz. XI, nr. 170, p. 282.. Iš natūros tapyti portretai ir palaikų antropologiniai tyrimai liudija, kad kunigaikštis turėjo didelį antsvorį. Gali būti, kad apakimo priežastis buvo diabetas.

Mykolo Kazimiero dienoraštyje dažnai mini ir nuolatines žmonos Pranciškos Uršulės (1705–1753) sveikatos problemas. Kunigaikštienė nuolat skųsdavosi silpna sveikata, dažnai peršaldavo, sirgdavo „karštinėmis“, gyvenimą apsunkindavo ir artrito sukelti skausmai¹⁵[Mikalojaus Kristupo Radvilos Žuvelės dienoraštis], p. 419.. Ypač daug jėgų pareikalaudavo nėštumo metu patirtos komplikacijos, ne kartą pasibaigusios persileidimu. Būta daug persileidimų, vis dėlto per 28 santuokos su Mykolu Kazimieru metus ji pagimdė septynis vaikus.

Aptarti atvejai rodo, kad, nepaisant gerų gyvenimo sąlygų, galimybių naudotis medikų paslaugomis¹⁶Plačiau apie Nesvyžiaus dvaro medicinos personalą XVIII a. žr. Krzysztof Zuba, „Chirurdzy, felczery i cyrulicy w dobrach Radziwiłłów linii nieświeskiej w XVIII w.“, in: Medycyna Nowożytna, 1999, t. 6, z. 1, p. 77–104., pačių kunigaikščių pastangų rūpintis savo sveikata (šios pastangos atsiskleidžia Mykolo Kazimiero dienoraščio lapuose¹⁷Vika Veličkaitė, „Mykolo Kazimiero Radvilos, vadinamo Žuvele (1702–1762), dienoraštis: tarp itinerarijaus ir egodokumento“, in: Privačioji raštija ir egodokumentinis paveldas (serija: Bibliotheca Lituana, t. 4), sud. Arvydas Pacevičius, Vilnius: Akademinė leidyba, 2017, p. 114.), ligos ir įvairūs sužalojimai nuolat lydėdavo Radvilas. Vis dėlto Nesvyžiaus-Olykos šakos Radviloms, skirtingai nei Biržų ir Dubingių Radviloms, kurių šaka baigėsi dar 1695 m., pavyko išlaikyti vyriškąją giminės liniją ir pratęsti giminės gyvavimą iki pat šių dienų.

Martynas Jakulis