Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Ligos ir traumos nesirenka – vargšas tu, ar turtuolis. Nors, kaip žinoma, galima išskirti ligas, būdingesnes vargšams ir dažniau pasitaikančias tarp pasiturinčiųjų, tačiau serga visi. Būta tik tokio skirtumo, kad turtuoliai galėdavo pasisamdyti geriausius gydytojus ir atsiduoti jų priežiūrai. Taip buvo ir Radvilų klestėjimo epochoje.

Radvilų žmogiškųjų nusiskundimų sveikata išliko dienoraščių, laiškų ir kitokių asmeninių dokumentų eilutėse, o išsamios ligų istorijos – jų gydytojų rengtuose ligų aprašymuose¹Informacija ir apibendrinimai šiame tekste pateikiami remiantis 2016 ir 2017 m. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje atliktų 11 palaidojimų (sarkofagų) tyrimų medžiaga. Tyrinėti sarkofagai nr. 1, 2, 3, 5, 6, 11, 14, 15, 17, 19, 72. Čia ir toliau sarkofagų numeracija pateikiama pagal 1999 m. Kultūros paveldo departamento (Lietuva) atliktos inventorizacijos duomenis, žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus inventorizacija: [rankraštis; saugoma Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve], 1999, p. [18] [žr. kriptos planą].. Štai kas liudijama apie jaunąjį Kristupą Mikalojų Radvilą (1590–1607). Prieš mirtį jis buvo nusilpęs ir išblyškęs, karščiavo, kankino galvos, pečių ir nugaros skausmai, pykino. Po kūną ir veidą išplito nedidelės apvalios raudonos pūslelės, išdžiūvo burna, lūpos ir dantenos. Jaunuolio priešmirtinės kančios truko kelias savaites²Martynas Jakulis, Istoriniai duomenys apie XVIII a. palaidojimus Nesvyžiaus Dievo kūno bažnyčioje. Ataskaita: [rankraštis; saugoma Vilniaus universiteto Istorijos fakultete], 2017, p. 8.. Mirė jis būdamas 16 metų. Spręstina, kad Kristupas Mikalojus galėjo susirgti ūmia virusine liga – raupais. O prie Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762), matyt, nuolatos sukiojosi gydytojai. Būdamas 17 metų, jis taip pat susirgo raupais ir tymais, tuo tėvui sukėlė didelį išgąstį, kad gali mirti. 1719 m., tik įveikęs infekcines ligas, jis nukrito nuo žirgo ir dėl to sunkiai sirgo daugiau nei dvi savaites. Po metų istorija pasikartojo – vėl nukrista nuo žirgo, susižalota. 1721 m. sprogus parakinei buvo sužalota kunigaikščio ranka. Panašios istorijos, ypač nesėkmingi jodinėjimai ir kritimai, nuolatos lydėjo šį Radvilą³Ibid., p. 6–7.. Visa tai surašyta senuosiuose tekstuose. O ką apie tai gali paliudyti patys palaikai?

Ligos, o ypač traumos palieka savo pėdsakų griaučiuose. Deja, jei griaučius dengia biologiniai audiniai, kaip nutinka, jei palaikai mumifikuoti ar mumifikavęsi (o būtent tokie palaikai, atrodo, vyrauja Radvilų kriptoje), juos apžiūrėti „plika akimi“ ir „perskaityti“ jų istoriją iš esmės tampa neįmanoma. Reikalinga intervencija, pašalinanti (ir iš esmės sunaikinti) tai, kas dengia kaulus, arba pažangesni metodai, pavyzdžiui, radiologiniai tyrimai. Tik tada būtų galima kalbėti apie bendrąsias sergamumo tendencijas ar ypatingus atvejus, pateikti tikslesnius apibendrinimus. Ir vis dėlto, ką pavyko „išskaityti“ iš palaikų 2016 ir 2017 m. vykusių antropologinių tyrimų Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje metu?

Natūralu, kad vyresnio amžiaus Radvilų palaikuose pastebima senatvinių požymių. Daugelio jų (omenyje turima 11 palaidojimų, tirtų 2016 ir 2017 m.) rankų bei kojų sąnariai jau buvo paveikti nežymių, tačiau skausmus turėjusių kelti artritinių pokyčių. Mykolo Kazimiero žmona Pranciška Uršulė (1705–1753) jau būdama 31 metų skundėsi uždegiminio artrito skausmais, ypač jai maudė kelio sąnarius⁴Ibid., p. 10.. Ant sarkofage nr. 17 besiilsinčių palaikų (teigiama, kad čia ir ilsisi minėtoji Pranciška Uršulė) iš tiesų aptikta pažengusio artrito požymių ir ne tik kelių, bet ir stuburo srityje. Nėštumo metu dėl padidėjusio kūno svorio moters kelių sąnariai patiria didesnį spaudimą, kyla skausmai. Tuo metu gali atrodyti, kad sąnariai yra „laisvesni“, ir taip atsiranda besilaukiančios moters būdingas krypavimas. Pranciška Uršulė ne sykį buvo nėščia: nors minimi septyni jos su Mykolu Kazimieru susilaukti vaikai, tačiau teigiama, kad ji laukėsi net 31 kartą⁵Ilona Czamańska, Wiśniowieccy: monografia rodu, Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2007, p. 395..

Apie Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio žmoną Elžbietą Eufemiją (1569–1596) pasiekė labai menkos žinios. Žinoma, kad ji mirė 27 metų, o Mikalojus Kristupas laiškuose mini jos naktinius karščiavimus ir kirmėles viduriuose⁶Martynas Jakulis, Istoriniai duomenys apie XVI–XX a. palaidojimus Nesvyžiaus Dievo kūno bažnyčioje (ataskaita): [rankraštis; saugoma Vilniaus universiteto Istorijos fakultete], 2016, p. 5.. 2016 m. sarkofage nr. 3 rasti moters palaikai galbūt priklauso Elžbietai Eufemijai. Palaidotosios dantyse likę pėdsakai byloja apie sunkią vaikystę. Viršutinio ir apatinio žandikaulio kandžių bei iltinių dantų paviršiai buvo itin nusidėvėję – nusitrynęs beveik visas dantį dengiantis emalio sluoksnis. Buvo matomi gilūs įspaudai ir taškai (vadinamoji linijinė ir taškinė emalio hipoplazija). Tokia dantų būklė mena ligą, kuri moterį turėjo kankinti vaikystėje, maždaug 1–2 gyvenimo metais. Manytina, kad didelis sukrėtimas organizmui – be galo ilga ir sunki liga, didžiulis emocinis ar fizinis stresas – galėjo lemti tokį savitą dantų pažeidimą.

Istoriniuose šaltiniuose minimos Karolio Stanislovo Radvilos Panie Kochanku (1734–1790) žmogiškosios aistros. Jis buvo neabejingas pobūviams⁷Domininkas Burba, „Nevidonas Karolis Stanislovas Radvila „Mielasai Pone““, in: Orbis Lituaniae. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, [žiūrėta 2018 09 10], [interaktyvus], prieiga: http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/nevidonas-karolis-stanislovas-radvila-mielasai-pone/1068., o juose, suprantama, neapsieita be gausaus stalo. Jau vien kasdienės mitybos metu būdavo pasisavinamas didžiulis kiekis kalorijų – tuo metu tai buvo įprasta Europos turtingiesiems. Nuo 4 000 iki 7 000 – tiek kalorijų suvartodavo LDK valdančiojo elito ir bajorijos atstovai⁸Raimonda Ragauskienė, „Maisto kultūra LDK XVI–XVIII a.“, in: Prie stalo visa Lietuva: mityba ir maisto kultūra nuo seniausių laikų iki šių dienų, Kaunas: Terra Publica, 2015, p. 49.. Tad nenuostabu, kad juos kankino su kalorijų pertekliumi siejamos ligos. Sotus gyvenimas paliko įspaudą ir ant Karolio Stanislovo kūno: jo krūtinės slankstelių kūnai dešinėje pusėje buvo suaugę. Toks suaugimas bioarcheologijos traktuojamas kaip geresnio gyvenimo liudininkas: jis būdingas kenčiantiems nuo antsvorio, gausiai vartojantiems alkoholį bei valgantiems raudoną mėsą⁹Juliet Rogers, Tony Waldron, „DISH and the Monastic Way of Life“, in: International Journal of Osteoarchaeology, 2001, vol. 11, p. 357–365; Maria Ostendorf Smith, et al., „Diffuse Idiopathic Skeletal Hyperostosis (DISH) in Pre-Columbian North America: Evidence from the Eastern Tennessee River Valley”, in: International Journal of Paleopathology, 2013, vol. 3, p. 11–18.. Kai kurie specialistai netgi kalba apie šio neįprasto stuburo pažeidimo ir sirgimo cukriniu diabetu ryšį¹⁰Charles W. Denko, Charles J. Malemud, „Body Mass Index and Blood Glucose: Correlations with Serum Insulin, Growth Hormone, and Insulin-like Growth Factor-1 Levels in Patients with Diffuse Idiopathic Skeletal Hyperostosis (DISH)“, in: Rheumatology International, 2006, vol. 26, p. 292–297.. Pastarajai ligai progresuojant galima netekti ir regėjimo. Ir čia reikia prisiminti, kad gyvenimo pabaigoje Karolis Stanislovas buvo apakęs¹¹Martynas Jakulis, Istoriniai duomenys apie XVIII a. palaidojimus, p. 11..

Atidesnio žvilgsnio verti sarkofage nr. 14 rasti palaikai. Žmogaus kaukolė paprastai turi tris pagrindines siūles – vainikinę, strėlinę ir lambdinę. Jei dėl kokių nors priežasčių kai kurios siūlės sukaulėja anksčiau nei pridera, tada, priklausomai nuo to, kuri siūlė sukaulėjo, atsiranda ypatingų kaukolės formos pakitimų, pavyzdžiui, skafocefalija, turicefalija ir kt. Šiuos pakitimus gali išduoti kiek neįprasta galvos forma, tačiau tai paprastai neturi jokio akivaizdaus poveikio vaiko psichinei raidai. Manoma, kad sarkofage nr. 14 guli žymiųjų Mykolo Kazimiero ir Jeronimo Florijono brolis Mikalojus Kristupas Radvila (1695–1715). Sarkofage rasta kaukolė turėjo sukaulėjusias lambdinę ir strėlinę siūles. Galbūt tai galėjo lemti neįprastai pasislinkusį galvos tūrį – galva paaukštėjo, o veidas pailgėjo. Tokį Mikalojų Kristupą matome portretuose. Šiam sindromui priskiriama ir kita savybė: nemažai jį turinčių žmonių yra kankinami miego apnėjos – tai kvėpavimo sutrikimas miego metu, paprastai jis dar tapatinamas su garsiu knarkimu. Vargu ar kada besužinosime Mikalojaus Kristupo miego ritmus, tačiau „išdavikai“ portretai ir antropologų rankose atsidūrusi kaukolė atskleidžia kunigaikščio turėtą sindromą.

Justina Kozakaitė