Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Mokslininkų teigimu, laidojimo kriptose tradicijos Lietuvoje per daug nesiskyrė nuo bendrų europinių tendencijų (dar žr. Lietuva. Istorija: mauzoliejų ir laidojimo kriptų kelias į Lietuvą)¹Mindaugas Paknys, Mirtis LDK kultūroje XVI–XVII a., Vilnius: Aidai, 2008, p. 108.. Šios tradicijos atsiradimas siejamas su šalies krikštu. 1430 m. įvyko pirmosios po oficialaus Lietuvos krikšto (1387) valdovo laidotuvės: kaip aprašė Janas Dlugošas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laidotuvių apeigos truko aštuonias dienas, o devintą dieną iš Trakų pilies jo palaikai buvo išgabenti į Vilniaus katedrą²Cituota iš Marija Matušakaitė, Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 16.. Lietuvos Metraštyje (Bychovco kronikoje) nurodoma ir konkreti kunigaikščio palaidojimo vieta: „Karalius Jogaila gedėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio. Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi jo tarnai, ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastines giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, švento Stanislovo katedroje, kairėje altoriaus pusėje prie zakristijos durų.“³Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, Vilnius: Vaga, 1971, p. 117. Žinoma, kad kunigaikštis išreiškė valią jį palaidoti šalia 1418 m. mirusios žmonos Onos, taigi tuo metu katedros rūsiuose jau turėjo būti įrengta speciali kripta amžinam svarbiausių valstybės asmenų prieglobsčiui. Manoma, kad tai buvo freskomis ištapyta kripta, aptikta 1985 m. tyrimų metu. Kur šiandieną guli Vytauto Didžiojo palaikai, – nežinoma⁴Vytautas Urbanavičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018, p. 60–70..

Nuo XVI a. vidurio valdovai ir žymiausi didikai laidoti specialiai jiems pagamintuose sarkofaguose (dar žr. Nesvyžius. Sarkofagas). Štai valdovas Žygimantas Augustas (1520–1572; palaidotas Vavelio katedroje Krokuvoje) amžinojo poilsio atgulė iš alavo pagamintame sarkofage. XVII a. aukštuomenė vis dažniau laidota metaliniuose sarkofaguose, kurie suvokti kaip savotiški antkapiai. Kartu mirusiesiems būdavo statomi paminklai ar įrengiamos epitafinės lentos. Žemesnio statuso asmenys ir toliau laidoti mediniuose karstuose, kurie būdavo meniškai ištapomi arba papuošiami įkaltų vinių galvučių kompozicijomis⁵Marija Matušakaitė, op. cit., p. 22, 102–103..

Nuo valdovų ir didikų mirties iki jų laidotuvių dažnai praeidavo nemažai laiko, o pačioms laidotuvių iškilmėms prireikdavo dar bent mėnesio. Minėtajam Žygimantui Augustui teko „laukti“ net pusantrų metų, kol jam buvo įrengta amžinojo poilsio vieta Krokuvos katedroje⁶Ibid., p. 22, 72–73.. Todėl, siekiant sustabdyti kūno irimą, praktikuotas balzamavimas (dar žr. Nesvyžius. Mumijos). Ši tradicija paplito XVIII a. Kartu išplito ir kita mada – atskirai laidoti mirusiojo širdį⁷Mindaugas Paknys, op. cit., p. 79, 107–108.. Tiesa, mada atskirai laidoti mirusiųjų kūno dalis Lenkiją ir Lietuvą pasiekė dar XVII a. pirmoje pusėje. Vienas iš pavyzdžių: 1649 m. valdovo Vladislovo Vazos kūnas buvo palaidotas Krokuvos katedroje, o jo širdis ir vidaus organai – Vilniaus katedroje, tokia buvo mirusiojo valia⁸Liudas Glemža, „Paskutinė Vladislovo Vazos kelionė į Lietuvą 1648 m.“, in: Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai (serija Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos, t. 21), sud. Eugenijus Saviščevas, Marijus Uzorka, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2014, p.452–453..

Kriptose laidoti Bažnyčios hierarchai ir tarnai, šventovių fundatoriai ir geradariai ar jų artimieji, pasiturintys ir nusipelnę parapijiečiai, vienuolynų bažnyčiose amžinojo poilsio atguldavo vienuoliai. Laidojimo kriptų (rūsių) būta pačiose bažnyčiose ir prie bažnyčių statytose koplyčiose. Tačiau laidota ir tiesiog po bažnyčios grindimis iškastose duobėse, ten įleidžiant karstą, užberiant žemėmis ir vėl užklojant grindis ar padedant antkapinę plokštę. Laidota ir bažnyčių sienų nišose. Kriptose laidota dvejopai: atvroje jos erdvėje, kur statyti ištaigingi sarkofagai, arba jos sienų nišose, kur būdavo sudedami arba užmūrijami karstai⁹Marija Matušakaitė, op. cit., p. 99–105, 270–271..

Nuo XVII a. Lietuvos didikai vis dažniau įsirengdavo atskirus šeimos mauzoliejus¹⁰Ibid., p. 85, 88–89, 95–96.. Vieną iš pirmųjų mauzoliejų LDK (dar žr. Nesvyžius. Istorija; Nesvyžius. Tradicija) pastatė Radvilos – Dievo Kūno bažnyčią Nesvyžiuje. Ten laidoti giminės Nesvyžiaus-Olykos šakos atstovai. Šios giminės Biržų-Dubingių šakos mauzoliejais tapo evangelikų reformatų bažnyčios Dubingiuose (neišlikusi) ir Kėdainiuose¹¹Albinas Kuncevičius, et al., Radvilų tėvonija Dubingiuose, Vilnius: Vilniaus akademijos leidykla, 2009, p. 33–46.. Leonas Sapiega (1557–1633) mauzoliejų įrengė jo paties funduotoje Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Vilniuje, Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621) – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje Kretingoje, Martynas Marcelijus Giedraitis (1545–1621) – Šv. Lauryno bažnyčioje Videniškiuose, kur 1631 m. greta šventovės buvo pristatyta speciali koplyčia su rūsiu. XVII a. pabaigoje pradėta statyti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą bažnyčia Pažaislyje taip pat tapo jos fundatoriaus Kristupo Zigmanto Paco (1621–1684) šeimos mauzoliejumi¹²Aušra Blinstrubaitė, „XVII a. Pacų šeimos ir kamaldulių vienuolių laidojimo kriptų Pažaislyje išlikimas ir išsaugojimas“, in: Kauno istorijos metraštis, 2006, nr. 7, p. 43–62.. Bažnyčių-mauzoliejų statymas nenutrūko ir XVIII a.: pavyzdžiui, Kurtuvėnų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios, kurią fundavo Jokūbas Ignotas Nagurskis (apie 1734– apie 1796), kriptoje turėjo būti laidojami Nagurskių šeimos atstovai¹³Salvijus Kulevičius, „Nagurskių giminės (Kurtuvėnų šakos) palikimas“, in: Kurtuva. Nagurskiai: garsios giminės istorija ir palikimas, 2006, nr. 8, p. 45–55..

XVIII a. pabaigoje Lietuvoje atsirado ir atokiau nuo bažnyčių šventoriuose bei kapinėse statomų nedidelių šeimos mauzoliejų. Ši mada ypač paplito XIX a.¹⁴Marija Matušakaitė, op. cit., p. 276–277. Pavyzdžiui, 1893 m. grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945) kartu su savo motina Sofija Kretingos parapijos naujosiose kapinėse pastatė neogotikinę mūrinę koplyčią-mauzoliejų. Ten ilsisi ir vienas iš žymiausių XIX a. Lietuvos aristokratų Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Jo palaikai buvo balzamuoti ir saugoti parapijos senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, kol 1893 m. buvo perkelti į naujosios koplyčios kriptą¹⁵Jolanta Klietkutė, „Kretingos m. Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus“, in: Kretingos krašto enciklopedija, 2018, [žiūrėta 2019 09 16], [interaktyvus], prieiga: www.kretvb.lt/enciklopedija/kultura/kulturos-paveldas/architekturos-paveldas/koplycios/kretingos-m-tiskeviciu-seimos-koplycia-mauzoliejus..

***

XVII a. Maskvos invazijos ir karų su švedais metu Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose buvo sunaikinta ar išniekinta daug palaidojimų. Vėlesni karai ir suirutės taip pat paliko savo juodąjį pėdsaką kriptų istorijoje. Tačiau keitėsi ir pačios visuomenės požiūris į laidojimą bažnyčiose ar jų šventoriuose. Jau po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, 1796 m. Rusijos imperatorienė Jekaterina II nurodė katalikų bažnyčių šventoriuose buvusias kapines iškelti už miestų ribų. Vėliau imperatorius Nikolajus I išleido potvarkį higienos tikslais iš kriptų iškelti palaikus ir užkasti juos žemėje¹⁶Marija Matušakaitė, op. cit., p. 14.. Nors kapinių iškėlimas siejamas su higienos reikalavimais, tačiau tai rodo ir pasikeitusį gyvųjų požiūrį į mirusiuosius: kapinės neteko anksčiau turėtos reikšmės, o mirusiųjų buvimas šalia gyvųjų tapo atgrasus¹⁷Mindaugas Paknys, op. cit., p. 99–105..

***

2018 m. birželio 2 d. Videniškių bažnyčioje kunigaikščių Giedraičių kriptoje buvo iškilmingai palaidota urna su Mykolo Jono Henriko Giedraičio, žymios Lietuvos didikų giminės dvidešimt pirmos kartos atstovo, pelenais3. Kunigaikštis amžinojo poilsio vieta pasirinkdamas istorinį giminės mauzoliejų tarsi surišo praeities ir dabarties gijas – vėl atrandame šimtmečius gyvavusią laidojimo kriptose tradiciją ir esame raginami apmąstyti savo, šiuolaikinio žmogaus, santykį su šiuo palikimu.

Justina Poškienė