Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia pastatyta Lietuvos didžiojo maršalo, Trakų vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios fundatorius – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616)
Aut. Hiršas Leibovičius, 1747–1756 [1] (1549–1616) iniciatyva. Nors fundacijai turėta pakankamai lėšų, tačiau pradžia nebuvo lengva. 1582 m. Mikalojus Kristupas kreipėsi į jėzuitų generolą, prašydamas Nesvyžiuje įsteigti kolegiją. Dar tais pačiais metais generolas į Nesvyžių išsiuntė du jėzuitus apžiūrėti galimą kolegijos vietą. Vieta jiems pasirodžiusi netinkama, o apie patį Nesvyžių vienuoliai atsiliepė kaip apie „lindynę“. Tačiau Radvila nenusileido ir 1584 m. vis dėlto išsireikalavo, kad miesteNesvyžius XVII a. pradžioje: (1) Radvilų pilis, (2) Dievo Kūno bažnyčia, (3) jėzuitų kolegija
Aut. Tomašas Makovskis, 1604[2] atsirastų jėzuitų kolegija. Būsimos bažnyčios ir kolegijos projektą parengė italų architektas jėzuitas Giovannis Maria Bernardonis. 1587 m. rugsėjį kardinolas Jurgis Radvila (Mikalojaus Kristupo brolis) pašventino kertinį bažnyčios akmenį, o po beveik šešerių metų, tiek užtruko statybos, čia pradėtos laikyti pirmosios Mišios. Bažnyčia konsekruota 1601 m.¹Tadeusz Bernatowicz, Miles Christianus et Peregrinus: fundacje Mikołaja Radziwiłła „Sierotki” w ordynacji nieświeskiej (serija: Historia Artium. Prace Instytutu Historii Sztuki Uniwersytetu Warszawskiego, t. 1), Warszawa: Neriton, 1998, p. 45.

Našlaitėlis pasižymėjo fundacijų gausa²Plačiau žr. Mindaugas Paknys, Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK: bažnytinės architektūros užsakymai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 186–187., tačiau Dievo Kūno bažnyčios pastatymas Nesvyžiuje nebuvo eilinė jo geradarystė. Kaip pažymėjo Mikalojaus Kristupo fundacinę veiklą tyręs Tadeuszas Bernatowiczius, šiai šventovei teko pagrindinės katalikų bažnyčios Radvilų ordinacijoje vaidmuo ir ji turėjo tapti Radvilų giminės pamaldumo ir šlovės simboliu³Tadeusz Bernatowicz, op. cit., p. 53.. Dar teigiama, kad ji buvo viena iš pirmųjų pagrindinės jėzuitų bažnyčios – Il Gesù bažnyčios Romoje – kopijų ir pirmasis naujo stiliaus – baroko – pavyzdys LDKNesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia – pirmasis barokinės šventovės pavyzdys LDK. XX a. vaizdas
Aut. Stanislovas Lorentzas (?), prieš 1935[3]⁴Andrzej Betlej, „Architecture of Jesuit Churches in the Former Polish-Lithuanian Commonwealth, 1564-1773“, in: Journal of Jesuit Studies, 2018, vol. 5, no. 1, p. 358; Lietuvos architektūros istorija, t. 2: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 47; Tadeusz Bernatowicz, op. cit., p. 49.. Po bažnyčia buvo išmūrytos kelios atskiros laidojimo kriptos, į kurias būdavo patenkama per atskirus įėjimusSenieji (XVII a.) įėjimai į kriptas
Fot. Salvijus Kulevičius, 2019[4]:

• (1) fundatoriaus pageidavimu bažnyčios transepto šiaurinėje dalyje buvo įrengta Radvilų šeimos Šv. Kryžiaus koplyčia su po ja esančia kunigaikštiškąja kripta; čia amžinojo poilsio atgulė ir pats fundatorius;
• (2) po Šv. Andriejaus koplyčia buvo įrengta Mikalojaus Kristupo dvariškio ir bendražygio Andriejaus Skorulskio šeimos kripta;
• Dievo Kūno bažnyčia visų pirma buvo jėzuitų bažnyčia, todėl (3) po presbiterija buvo įkurta vienuolių, o (4) po transepto pietinėje dalyje buvusia Švč. Mergelės Marijos koplyčia – kolegijos studentų kripta;
• kartu ši bažnyčia buvo ir parapinė, tad (5) po Šv. Petro koplyčia buvo įrengta kripta parapijiečiams (kaip galima numanyti – kilmingesniems)⁵Tadeusz Bernatowicz, op. cit., p. 52–53..

Taigi ši bažnyčia ne iš karto tapo tik Radvilų laidojimo vieta, o toks kriptų suplanavimas išliko daugiau nei pusantro šimto metų.

XVIII a. viduryje kriptos buvo perstatytosNesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptų istorinės raidos schema XVI–XVIII a.
Aut. Rimas Grigas, 2019[5]. Tai inicijavo tuometis Nesvyžiaus ordinatas Mykolas Kazimieras Radvila ŽuvelėNesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptų rekonstrukcijos sumanytojas – Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702–1762)
Aut. Hiršas Leibovičius, 1747–1756[6] (1702–1762). Atskiros kriptos buvo sujungtos į vientisą didelę erdvę, padarytas vienas bendras įėjimasŠv. Kryžiaus koplyčios altorius – įėjimas į Radvilų kriptą
Fot. Salvijus Kulevičius, 2016[7] į kriptą patenkama per Šv. Kryžiaus koplyčios altoriaus šone įkomponuotą „portalą“), keistas ir interjeras. Buvo sukurtos naujos epitafinės lentosRadvilų kriptos detalės: epitafinės lentos (XVIII a.)
Fot. Indrė Valkiūnienė, 2016[8] (skulptorius Antanas Zaleskis), jos įtvirtintos kriptos sienose. Šias lentas papuošė spalvoti tapyti kartušai su Radvilų heraldiniais ženklais (kriptos epitafinių ir memorialinių lentų užrašų nuorašus žr. 2016 m. istorinių tyrimų ataskaita (Martynas Jakulis)). Perstatymo darbai baigti 1749 m. birželio 17 d. Mykolas Kazimieras savo dienoraštyje rašė: „Buvo iškilmingai atliktos egzekvijos ir visų mano protėvių, tėvų ir geradarių kunigaikščių kūnus pernešėme į naują kriptą, kurioje kartu su Dievu tesiilsi.“⁶[Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dienoraštis (1719–1761; kopija)], in: Archiwum Główne Akt Dawnych. Archiwum Warszawskie Radziwiłłów, dz. VI, nr. II-80a, p. 1663. Radvilos ir jo žmonos Pranciškos Uršulės (1705–1753) nuveikti darbai buvo įamžinti vienoje iš kriptos memorialinių lentų. Ten iškalti ir romėnų istoriko Tacito žodžiai: „Tegu šis kūrinys bus skirtas garbingų vyrų atminimui, o kadangi pastarųjų ir laidotuvės iškilmingesnės, negu paprastų žmonių, tai ir šis pasakojimas apie paskutiniąsias valandas tegu neleis jų užmiršti.“⁷Publijus Kornelijus Tacitas, Analai: (nuo Dieviškojo Augusto mirties), Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 350. Jie taikliai nusako Radvilų požiūrį į giminės kriptą: laidojimo vieta turėjo priderėti išskirtinio statuso asmenims ir užtikrinti neblėstantį giminės mirusiųjų, o kartu ir gyvųjų atminimą. Siekį, kad kripta būtų daugiau nei vien laidojimo vieta, liudija ir Mykolo Kazimiero rūpesčiu 1750 m. iš popiežiaus Benedikto XIV gauta privilegijaRadvilų kriptos detalės: popiežiaus Benedikto XIV privilegija (XVIII a.)
Fot. Salvijus Kulevičius, 2016[9] kriptoje, prie ten esančio altoriaus Radvilų kriptos detalės: altorius (XVIII a.)
Fot. Salvijus Kulevičius, 2019[10], laikyti Mišias už mirusiuosius. Nuo tada bažnyčios požemiai buvo skirti vien kunigaikščiams Radviloms laidoti (dar žr. Sąrašas). Kriptoje liko tik dviejų su gimine tiesiogiai nesusijusių asmenų palaikai: Mikalojaus Kristupo bendražygio į Šventąją Žemę Andriejaus Skorulskio (1554–1637) ir Mykolo Kazimiero anūko Mykolo Ževuskio (1759–1760).

Vaizdas ir paskirtis, kurią kripta įgijo per XVIII a. rekonstrukcijas, iš esmės nepakitusi išliko iki šių dienų. Išliko ir ankstesnių amžių reliktų, pavyzdžiui, senuosius įėjimus į kriptas dengusios akmens plokštės su metaliniais žiedais-rankenomis ir iškaltais (šiandieną sunkiai beįskaitomais) įrašais.

Martynas Jakulis