Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Dievo Kūno bažnyčia Nesvyžiuje tapo Radvilų giminės Nesvyžiaus-Olykos šakos mauzoliejumi. Bažnyčios kriptoje buvo palaidotas ir pats bažnyčios fundatorius Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616). „[O] mano nuodėmingo kūno laidotuvės, [kaip kad] prašau ir trokštu, tegul įvyksta Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje, kuri yra Jėzaus draugijos, žemutinėje Šv. Kryžiaus koplyčioje, kurią, šlovė Dievui, sau ir palikuonims per gyvenimą ruošiau ir kur jau sutuoktinę ir du sūnus – Mikalojų ir Kristupą – palaidojau; kur benumirčiau, […] prašau, kad [mano kūnas] būtų atvežtas į Nesvyžių.“¹[Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio testamentas (1612)], in: Archiwum Domu Radziwiłłów (listy ks. M. K. Radziwiłła Sierotki, Jana Zamoyskiego, Lwa Sapiehy) (serija: Scriptores Rerum Polonicarum, t. VIII), Kraków, 1885, p. 72. – taip jis nurodė savo testamente. 1616 m. jo noras buvo įvykdytas. Tačiau Mikalojus Kristupas nebuvo pirmasis palaidotas kriptoje. Dar iki 1616 m. čia buvo palaidota fundatoriaus žmona Elžbieta Eufemija (1569–1596) ir jo sūnūs Mikalojus, miręs ankstyvoje vaikystėje (1588), bei Kristupas Mikalojus (1590–1607), miręs Bolonijoje, tačiau šeimos rūpesčiu pargabentas į gimtąjį Nesvyžių²[Elžbietos Eufemijos Višnioveckytės Radvilienės testamentas (1594)], in: Archiwum Główne Akt Dawnych (toliau – AGAD). Archiwum Warszawskie Radziwiłłów (toliau – AR), dz. XI, nr. 85, p. 118; [Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio testamentas (1612)], op. cit., p. 72; [Kristupo Mikalojaus Radvilos ligos ir mirties aprašymas (1607)], in: AGAD. AR, dz. XI, nr. 95.. Šv. Kryžiaus koplyčioje³Šv. Kryžiaus koplyčia yra Dievo Kūno bažnyčios transepto šiaurinėje dalyje (į kairę nuo pagrindinio bažnyčios altoriaus). visiems keturiems buvo pastatyta po atskirą antkapinį paminklą: dešinėje koplyčios altoriaus pusėje pritvirtintas antkapis fundatoriui, jame pavaizduotas piligrimo drabužiais apsivilkęs ir pamaldžiai su rožiniu rankose klūpantis Mikalojus Kristupas; kairėje – antkapis fundatoriaus žmonai su pavaizduota taip pat pamaldžiai nusiteikusia Elžbieta Eufemija, greta – vaikų antkapiniai paminklai. Paminklai išlikę iki šių dienų.

Mauzoliejaus reikšmę šeimai iliustruoja ir kitų Mikalojaus Kristupo sūnų testamentai. „Prašau kunigaikščių jų mylistų ponų mano brolių, kad mano nuodėmingą kūną teiktųsi palaidoti pagal Romos katalikų Bažnyčios apeigas be jokios pasaulietiškos pompos tėvų jėzuitų bažnyčioje Nesvyžiuje, kur kunigaikščių jų mylistų ponų mūsų tėvų kūnai ilsisi“⁴[Albrechto Vladislovo Radvilos testamentas (1636)], in: AGAD. AR, dz. XI, nr. 92, p. 64., – pageidavo Albrechtas Vladislovas (1589–1636). Aleksandras Liudvikas (1594–1654), kaip ir jo brolis Kristupas Mikalojus, miręs Bolonijoje, taip pat prašė jį palaidoti Nesvyžiuje greta tėvų⁵[Aleksandro Liudviko Radvilos testamentas (1654)], in: AGAD. AR, dz. XI, nr. 99, p. 163.. Praėjus septyniems mėnesiams po mirties jis buvo palaidotas Dievo Kūno bažnyčioje. Tokie prašymai kartoti ir vėlesnių kartų Radvilų giminės Nesvyžiaus-Olykos šakos atstovų testamentuose. Be to, čia laidoti ir Klecko ordinatai – jų sarkofagai buvo sustatyti į atskirą eilę.

Kripta buvo ne tik mirusiųjų poilsio, bet ir jų atminimo saugojimo vieta. Bažnyčioje ir prie pačioje kriptoje pastatyto altoriaus už jų sielas būdavo laikomos Mišios. Apie kriptoje palaidotuosius liudijo bažnyčioje pastatyti antkapiai ir kriptos sienose virš sarkofagų įtvirtintos epitafinės lentos  (kriptos epitafinių ir memorialinių lentų užrašų nuorašus žr. 2016 m. istorinių tyrimų ataskaita (Martynas Jakulis)). Pastarosiose buvo užfiksuota mirusiojo gimimo ir mirties datos, mirties vieta bei svarbiausi gyvenimo nuopelnai. Štai Mikalojaus Kristupo žmonos gyvenimo istorija: „Elžbieta Eufemija iš Kaributų Višnioveckių, Zbaražo, Višnioveco kunigaikščių, Mikalojaus Kristupo Radvilos žmona, Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos fundatorė, gimusi 1569 metais, mirusi Bialoje 1596 metų lapkričio 9 dieną, nugyveno 27 metus. Iškalta Nesvyžiuje 1749 metais.“ Moterims skirtose epitafinėse lentose (išskyrus cituotą Elžbietos Eufemijos ir dar kelias išimtis) iš esmės akcentuojamas tik jų ryšys su giminės vyrais, mažai teatskleidžiant kitas gyvenimo detales. Vyrų epitafinių lentų tekstuose daugiau dėmesio skiriama jų titulams, pareigybėms ir apdovanojimams. Taigi šios lentos yra tarsi saviti curriculum vitae. Antai Mikalojaus Kristupo sūnaus Aleksandro Liudviko epitafinėje lentoje rašoma: „Aleksandras I Liudvikas Radvila, Mikalojaus VIII, Dievo malone Olykos, Nesvyžiaus, Biržų, Dubingių kunigaikščio sūnus, Šventosios Romos Imperijos kunigaikštis, Miro, Kražių, Šidloveco, Bialos grafas, Nesvyžiaus ordinatas, iš pradžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas, po to Brastos vaivada, vėliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalas, galiausiai Polocko vaivada, Upytės, Jurbarko, Šiaulių, Slanimo etc. seniūnas, Mikolajovo bažnyčios fundatorius, gimęs 1594 metų rugpjūčio 4 dieną, miręs Bolonijoje 1654 metų kovo 30 dieną, palaidotas tų pačių metų spalio 13 dieną, nugyveno 60 metų. Iškalta Nesvyžiuje 1749 metais.“ Kai kurių palaidotųjų, pirmiausiai tų, kurie mirė dar visai jauni, nugyventas gyvenimas buvo suskaičiuotas net valandų tikslumu. Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762) sūnui, garsiojo Stanislovo Karolio Panie Kochanku (Pone mielasai) (1734–1790) broliui dvyniui Jonušui Tadui (1734–1750) skirtoje lentoje, išvardijus per trumpą gyvenimą nuveiktus darbus, pažymima, kad jaunasis kunigaikštis nugyveno 16 metų, 8 mėnesius, 12 dienų ir 17 valandų. Deja, daugelis šių epitafinių lentų dėl drėgmės ir kitų nepalankių sąlygų laikui bėgant smarkiai aptrupėjo, o kai kurios – negrįžtamai sunyko.

Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė XVIII a. viduryje pertvarkydamas kriptą norėjo ne tik atnaujinti protėvių laidojimo vietą. Tai buvo ir siekis vienyti giminės mirusiuosius ir gyvuosius. Šį siekį patvirtintų tos pačios epitafinės lentos: jose nurodoma, kurioje kriptos vietoje ilsisi konkretus Radvila, ir nusakoma jo vieta visoje plačioje giminėje – atskleidžiami giminystės ryšiai su kitais Radvilomis ir nurodoma kelintas Mikalojus, Kristupas, Jurgis ar Stanislovas čia palaidotas. Atitinkamą Mykolas Kazimieras užmojį patvirtintų ir jo iniciatyva kai kurių kitose bažnyčiose palaidotų Radvilų palaikus perlaidoti būtent Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje. 1760 m. liepos 4 d. jis savo dienoraštyje užrašė: „Iš pat ryto taip blogai jaučiausi, kad turėjau vartoti vaistus, po to lankiau savo brolių kunigaikščių Radvilų kūnus – Mikalojaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininko, mirusio Bialoje 1715 metais, dar mano tėvų palaidoto tėvų [pranciškonų] reformatų bažnyčioje, tačiau mano [pastangomis] į protėvių kapą perkelto, ir Jeronimo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininko, jauniausiojo brolio, šių metų gegužės 17 dieną mirusio Bialoje, tesiilsi su Dievu ramybėje.“⁶[Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dienoraštis (1719–1761; kopija)], in: AGAD. AR, dz. VI, nr. II-80a, p. 2269.

Mykolo Kazimiero susirūpinimą giminės mirusiais galbūt galėjo paskatinti ir Biržų-Dubingių šakos Radvilų mirusiųjų likimas. 1732 m. jis, apžiūrinėdamas valdas, apsilankė ir Dubingiuose. Gegužės 20 d. dienoraštyje pasižymėjo: „iš ryto vykome į bažnyčią, po pamaldų apžiūrėjau apleistą mūrinę kalvinistų bažnyčią ir Radvilų kūnų neradau, laiko suniokoti pražuvo.“⁷Ibid., p. 494. Vika Veličkaitė, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės kelionės pagal jo dienoraštį“, in: Darbai ir dienos, 2015, nr. 64, p. 44. Nors tuo metu Nesvyžiaus mauzoliejui niekas negrėsė, gal niūraus apleistumo ir užmaršties įspūdis galėjo ir Mykolą Kazimierą, kuriam, kaip baroko epochos žmogui, buvo būdingas ir barokiškas požiūris į mirtį ir žmogaus gyvenimo trapumą⁸Vika Veličkaitė, „Mykolo Kazimiero Radvilos, vadinamo Žuvele (1702–1762), dienoraštis: tarp itinerarijaus ir egodokumento“, in: Privačioji raštija ir egodokumentinis paveldas (serija: Bibliotheca Lituana, t. 4), sud. Arvydas Pacevičius, Vilnius: Akademinė leidyba, 2017, p. 117., paskatinti daugiau dėmesio skirti savo giminės mirusiesiems, kad, net ir jeigu nebeliktų gyvų jos atstovų, būtų išsaugotas praeities kartų atminimas.

Taigi mauzoliejus Nesvyžiuje buvo reikšmingas ir kaip ištaiginga, didikų giminei prideramą aurą kurianti erdvė, ir kaip atminimo vieta – paminklas praeities kartoms. Šis mauzoliejus pačių Radvilų vadintas sepulchrum patrum – „protėvių kapu“. Toks įvardijimas buvo dar vienas elementas, greta kilmės ir kitų bendrybių, konsolidavęs giminę, stiprinęs jos savimonę, siejęs gyvuosius ir mirusiuosius. Radvilų prisirišimą prie Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios, kaip jų paskutiniojo poilsio vietos, rodo tiek testamentuose išreiškiama valia atgulti šalia savo tėvų ir protėvių, tiek mirusių giminaičių kūnų pervežimas į šią vietą net iš tolimiausių kraštų. Tačiau geriausiai šios vietos reikšmę atspindi tai, kad čia per kelis šimtus metų susiformavo įspūdingas, iš daugiau nei septynių dešimčių prabangesnių ir kuklesnių sarkofagų sudarytas laidojimo kompleksas.

Keitėsi valstybių ir politinės santvarkos, vyko kitos pervartos, tačiau Radvilų ir sepulchrum patrum ryšys nenutrūko. Nenutrūko jis nei po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, kai Nesvyžius ir kitos Radvilų valdos atsidūrė Rusijos imperijos „glėbyje“, nei po Nesvyžiaus atitekimo Lenkijos Respublikai XX a. 3–4 deš. Ko gero sudėtingiausi turėjo būti pokario metai, kai ši Baltarusijos teritorija liko už geležinės uždangos, Radvilos pasitraukė iš Nesvyžiaus, o jų pilis buvo paversta sanatorija. Tačiau per kelis amžius susiklosčiusi struktūra buvo pakankamai tvirta, kad išliktų ir nepalankiomis sąlygomis, iš esmės neprižiūrima. Net ir dabar, kai Nesvyžiaus pilyje jau seniai nebegyvena Radvilos, giminės palikuonys puoselėja artimą ryšį su Dievo Kūno bažnyčia, rūpinasi jos ir savo protėvių palaidojimo vietos priežiūra.

Dievo Kūno bažnyčia ir Radvilų kripta, siaubta per Nesvyžių žygiuojančių kariuomenių, užlieta potvynių, niokota pernelyg smalsių saviveiklininkų ar tiesiog bėgančio laiko ir besikaupiančios drėgmės, vis dėlto išliko. Dubingių istorija nepasikartojo.

Martynas Jakulis