Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Radvilų mauzoliejus Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje – įtakingų XVII–XVIII a. LDK politikų, kūrusių (ir griovusių) valstybę, amžinojo poilsio vieta. Tačiau ne visi čia besiilsintys buvo vienodai galingi ir įtakingi, ne visų karjera buvo įspūdinga, ne visi galėjo daryti įtaką valstybės gyvenimui ir spręsti jos likimą. Kai kurie, kaip kad žymiojo Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės brolis LDK vėliavininkas Jeronimas Florijonas (1715–1760), garsėjęs savo ekscentriškumu, mėgavosi gyvenimu ir nesiveržė į didžiąją politiką. Kitiems kliudė LDK politinio gyvenimo pervartos, politinių grupuočių kovos ir kitų didikų giminių (visų pirma Pacų ir Sapiegų) įsigalėjimas. Dar kiti taip ir nesuspėjo pakilti karjeros laiptais, nes jų gyvenimą nutraukė ankstyva mirtis. Tačiau besirūpinusieji Radvilų atminimu stengėsi pabrėžti ir tokių giminaičių nuopelnus. Antai Klecko ordinato LDK taurininko Mykolo Karolio Radvilos (1614–1656) sūnaus Mykolo (1656–1672) epitafinėje lentoje išvardyta, kuo šis spėjo išsiskirti per savo nė šešiolikos metų netrukusį gyvenimą: „Klecko ordinatas, studentų sodalicijos prefektas, Nesvyžiaus poetas.“ Panašaus amžiaus mirusio Mykolo Kazimiero sūnaus Jonušo Tado (1734–1750) epitafinėje lentoje rašoma: „Nesvyžiaus ordinatas, Šv. Huberto ordino kavalierius, pirma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkininkas, antra, Vilniaus vaivadijos pasiuntinys į 1748 metų seimą, trečia, Vyriausiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Tribunolo deputatas iš Kauno pavieto, galiausiai 1750 metais to paties Tribunolo pasiuntinys pas didenybę karalių Augustą III.“

Kiti Nesvyžiaus kriptoje palaidoti Radvilos buvo iš tikrųjų pasižymėję – ėjo aukštas ir įtakingas pareigybes. Tokios pareigybės kartu su kilme ir turtais (visų pirma plačiomis žemės valdomis) leido giminei išlikti LDK elitu. Antai bažnyčios ir kriptos fundatorius Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616), pradėjęs politinę karjerą kaip Lietuvos dvaro maršalas, per kelis dešimtmečius atsistojo ant aukščiausio LDK pareigybių hierarchijos laiptelio ir tapo Vilniaus vaivada. Jo anūkas Dominykas Mikalojus (1653–1697) ir proanūkis Karolis Stanislovas (1669–1719) tapo Lietuvos kancleriais, o proproanūkis Mykolas Kazimieras Žuvelė (1702–1762) galiausiai savo rankose sutelkė tiek Vilniaus vaivados, tiek Lietuvos didžiojo etmono pareigybes. Kiti kriptoje besiilsintieji turėjo ne tokias aukštas pareigas: Naugarduko, Brastos, Polocko vaivados, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raikytojas. Vis dėlto ir jos leido giminei išlaikyti galią bei daryti didesnę ar mažesnę įtaką valstybės gyvenimui.

Kriptoje laidotos ir Radvilų sutuoktinės. Epitafinėse lentose iškaltos pavardės kalba pačios už save – Višnioveckytė, Ostrogiškytė, Sobieskytė, Sanguškaitė. Jos kilusios iš garsių giminių. Sunku paaiškinti, kas lėmė, kad vienos iš jų amžinojo poilsio guldytos Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje, o kitos – kitose vietose. Beveik visos kriptoje palaidotos moterys buvo Nesvyžiaus ordinatų žmonos, pratęsusios šią šaką – pagimdžiusios vyriškos lyties palikuonių. Gal būtent čia slypi paaiškinimas. Jeigu laidotos Radvilaitės, tai tik mirusios dar vaikystėje. Žinomos tik dvi išimtys: Lietuvos kanclerio Jono Frydricho Sapiegos žmona Konstancija Pranciška Radvilaitė (Mykolo Kazimiero sesuo, m. 1756), kurios kūnas 1757 m. „aidint triukšmingiems pabūklų šūviams, buvo įneštas į mūsų Radvilų kapą“¹Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dienoraštis (1719–1761; kopija), in: Archiwum Główne Akt Dawnych. Archiwum Warszawskie Radziwiłłów, dz. VI, nr. II-80 a, p. 2087., bei generolo Aleksandro Čudovskio žmona Konstancija (1796–1824)²Sławomir Górzyński, et al., Radziwiłłowie herbu Trąby, Warszawa: DiG, 1996, tabl. III.. Manytina, kad giminės kriptoje jos buvo palaidotos dėl to, kad mirė bevaikės ir tam tikra prasme su vyrų šeimomis jų nesiejo giminystės ryšys. Kitos Radvilaitės paprastai laidotos su sutuoktinio gimine siejamose bažnyčiose. Pavyzdžiui, kai 1730 m. Balstogėje mirė Mykolo Kazimiero sesuo Barbora Kotryna Branickienė, jis tik pasižymėjo, kad atbėgęs pasiuntinys pranešė šią liūdną žinią³Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dienoraštis, p. 400.. Vėliau ji nebuvo palaidota Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.

Tuo metu moterys neturėjo didelio vaidmens politiniame gyvenime, tačiau galėjo pasireikšti kitose srityse. Iš Radvilų kriptoje palaidotų moterų bene labiausiai išsiskiria Ona Kotryna Sanguškaitė Radvilienė (1676–1746) ir Pranciška Uršule Višnioveckytė Radvilienė (1705–1753). Mykolo Kazimiero motinos Onos Kotrynos pastangomis buvo atnaujinta ne viena Radvilų valdose stovėjusi bažnyčia ar vienuolynas. Kunigaikštienė taip pat rūpinosi paveikslų galerija ir rėmė menininkus. Išskirtina ir jos veikla, steigiant įvairias manufaktūras⁴Plačiau žr. Wanda Karkucińska, Anna z Sanguszków Radziwiłłowa (1676–1746). Działalność gospodarcza i mecenat, Warszawa: Semper, 2000.. O Mykolo Kazimiero žmona Pranciška Uršulė garsėjo eilėmis ir pjesėmis, jos būdavo statomos Radvilų dvaruose⁵Aida Ažubalytė, „Nesvyžiaus dvaro ponios raštai artimiesiems ir teatrui“, in: Trys baroko saulėlydžio literatai: Pranciška Uršulė Radvilienė, Konstancija Benislavska, Juozapas Baka: chrestomatija (serija: Iš senosios Lietuvos literatūros), par. Aida Ažubalytė, Brigita Speičytė, Giedrė Šmitienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, p. 6–16; Ilona Czamańska, Wiśniowieccy: monografia rodu, Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2007, p. 398–400..

Atskirai minėtini Radvilų vaikų palaidojimai. Vaikų, ypač mažamečių, mirtys buvo labai dažnos, jos neaplenkdavo nei valstiečių, nei kunigaikščių. Nepaisant galimybių pasinaudoti gydytojų paslaugomis, Radvilos palaidojo ne vieną savo vaiką. Apie tai liudija įrašai giminės genealoginiame medyje ir bažnyčios bei kriptos interjero detalės. Vienas iš pirmųjų palaidotų kriptoje buvo Mikalojaus Kristupo ir Elžbietos Eufemijos pirmagimis sūnus Mikalojus. Jis neišgyveno nė dvejų metų. Mikalojui skirtas puošnus antkapis bažnyčios Šv. Kryžiaus koplyčioje, kur mažasis Radvila pavaizduotas kaip rankas pamaldžiai sudėjęs kūdikis⁶Jeannie Łabno, Commemorating the Polish Renaissance Child: Funeral Monuments and their European Context, London, New York: Routledge, 2011, p. 264.. Mažojo Mikalojaus atminimu pasirūpino ir jo tėvo proproanūkis Mykolas Kazimieras: pertvarkydamas kriptą jis užsakė epitafines lentas ir mirusiems vaikams (nors ir ne visiems). Greta tėvų sarkofagų stovinčioje kolonoje buvo įmūryta lenta su įrašu: „Mikalojus X, Mikalojaus VIII ir Elžbietos Eufemijos iš kunigaikščių Višnioveckių kunigaikščių Radvilų pirmagimis sūnus, gimęs Nesvyžiuje 1587 metų sausio 16 dieną, miręs ten pat 1588 metų spalio 4 dieną. Nugyveno vienerius metus, 8 mėnesius, 17 dienų, 8 valandas. Iškalta Nesvyžiuje 1749 metais.“ Kriptoje yra dar beveik dvi dešimtys vaikams skirtų antkapinių lentų. Tiesa, greta jų nebėra mažų karstų, nes jie kažkuriuo metu buvo sunešti į atskirą kriptos patalpą (kur palaidoti Lietuvos pakancleris ir lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila (1625–1680) ir jo žmona, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio sesuo Kotryna (1634–1694)).

Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje prieglobstį rado labai įvairūs žmonės – politikai ir mecenatės, karvedžiai ir poetės, sulaukę garbaus amžiaus ir mirę vos kelerių metų. Tačiau juos visus siejo bendra kilmė ar giminystė – jie buvo Radvilos.

Martynas Jakulis