Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais (V–XVIII a.) žmogaus santykis su jį supančia ar įsivaizduojama erdve priklausė nuo užimamos socialinės padėties. Išimtis nebuvo ir sakrali erdvė. Jos skaidymas ir šventumo „laipsniavimas“ buvo nulemti visuomenės struktūros ir kartu ją atspindėjo¹Will Coster, Andrew Spicer, „Introduction: The Dimensions of Sacred Space in Reformation Europe“, in: Sacred Space in Early Modern Europe, ed. Will Coster, Andrew Spicer, Cambridge: Cambridge University Press, 2005, p. 9–10.. Jau viduramžiais krikščioniškojoje Europoje susiklostė tradicija, kai reikšmingesni bendruomenės nariai laidoti bažnyčioje, tiksliau, po bažnyčia, specialiai tam įrengtoje erdvėje (kriptoje), kuo arčiau pagrindinio altoriaus ir šventųjų relikvijų, o žemesnės kilmės asmenys – už bažnyčios sienų, šventoriuje²Thomas W. Laqueur, The Work of the Dead: A Cultural History of Mortal Remains, Princeton, Oxford: Princeton University Press, p. 96; Jeanne Halgren Kilde, Sacred Power, Sacred Space: An Introduction to Christian Architecture and Worship, Oxford: Oxford University Press, 2008, p. 80.. Palaidojimas bažnyčioje turėjo liudyti mirusiojo kilmę ir užimtą vietą visuomenėje, užtikrinti jo atminimą, palaikyti ryšį su gyvais šeimos nariais, giminaičiais ir draugais. Antkapinės lentos, skulptūros ar kiti kūriniai-ženklai turėjo priminti apie mirusįjį, jo gyvenimą ir nuveiktus darbus.

Viduramžiais katedrose ar kitose svarbiose bažnyčiose laidoti valdovai ir jų šeimų nariai. Pavyzdžiui, taip atsirado Prancūzijos karalių mauzoliejus Saint-Denis bazilikoje Paryžiuje³Elizabeth Tingle, Jonathan Willis, „Introduction: Dying, Death, Burial and Commemoration in Reformation Europe“, in: Dying, Death, Burial and Commemoration in Reformation Europe, eds. Elizabeth Tingle, Jonathan Willis, London, New York: Routledge, 2015, p. 12.. Vėlyvaisiais viduramžiais bažnyčių viduje įrengtose ar iš išorės pristatytose privačiose koplyčiose pradėti laidoti ir kiti žymesni elito atstovai⁴Jeanne Halgren Kilde, op. cit., p. 79–80.. Viduramžiams einant į pabaigą ir ypač ankstyvaisiais naujaisiais laikais (XVI–XVIII a.) Europoje laidojimas privačiose koplyčiose dar labiau išpopuliarėjo, o turtingesnės kilmingųjų giminės pradėjo statydintis ir atskirus tik konkrečios giminės mirusiesiems skirtus mauzoliejus⁵Ralph Houlbrooke, Death, Religion, and the Family in England, 1480–1750, Oxford: Oxford University Press, 2000, p. 338..

Panašios laidosenos praktikos klostėsi ir Lietuvoje (dar žr. Lietuva. Istorija: praeities ir dabarties gijos). Jau labai greitai po krikšto įtakingiausi politinio elito atstovai pradėjo statyti privačias koplyčias bažnyčiose, kuriose turėjo būti palaidoti ir įamžinti⁶Darius Baronas, Stephen C. Rowell, The Conversion of Lithuania: From Pagan Barbarians to Late Medieval Christians, Vilnius: The Institute of Lithuanian Literature and Folklore, 2015, p. 302.. Taip Vilniaus katedroje atsirado Goštautų, Kęsgailų ir kitų elito giminių koplyčios. Kiti amžinojo poilsio vieta pasirinkdavo vienuolynų bažnyčias⁷Rimvydas Petrauskas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: politika ir visuomenė vėlyvaisiais Viduramžiais, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, Naujasis židinys-Aidai, 2017, p. 412.. Žemesnės kilmės individai laidoti bažnyčių šventoriuose arba tradicinėse kapinaitėse⁸Mindaugas Paknys, Mirtis LDK kultūroje XVI–XVIII a., Vilnius: Aidai, 2008, p. 102.. Taigi laidojimas bažnyčios erdvėje labai greitai įgijo aiškią socialinę potekstę. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo statoma atskirų giminių mauzoliejų. Jų nestatyta ir gretimoje Lenkijos Karalystėje. Mauzoliejams atsirasti šiame regione postūmį davė renesansinės kultūros plėtra. Matydami paskutiniųjų Jogailaičių dinastijos valdovų pavyzdį – Žygimantų koplyčią Vavelio katedroje –, Lenkijos didikai taip pat pradėjo statydinti giminės mirusiesiems skirtus mauzoliejus. Jeannie Łabno skaičiavimais, XVI a. antroje pusėje – XVII a. pirmoje pusėje Lenkijoje buvo pastatyta beveik 100 didesnių ar mažesnių mauzoliejų. Išskirtinė, ištaiginga laidojimo vieta mauzoliejuose, naujai statomose ar perstatomose bažnyčiose turėjo tapti dar vienu didikų giminių prestižo ir galios simboliu⁹Jeannie Łabno, Commemorating the Polish Renaissance Child: Funeral Monuments and their European Context, London, New York: Routledge, 2011, p. 83–84..

Per Lenkiją mauzoliejų mada XVI a. pabaigoje pasiekė ir LDK (dar žr. Lietuva. Istorija: praeities ir dabarties gijos). Pirmasis toks mauzoliejus iškilo Radvilų valdose – nedideliame Nesvyžiuje (funduota 1584 m., statyta 1586–1593 m.) (dar žr. Nesvyžius. Istorija; Nesvyžius. Tradicija). Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia per keletą amžių tapo dešimčių Radvilų amžinojo poilsio vieta, o kartu ir vienu iš didžiausių tokio pobūdžio kompleksų visame Vidurio ir Rytų Europos regione. XVII a. pradžioje mauzoliejų savo giminei kartu su Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynu Vilniuje fundavo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Leonas Sapiega¹⁰Mindaugas Paknys, Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK. Bažnytinės architektūros užsakymai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. vi, 192..

Martynas Jakulis