Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Didiko karstas buvo vienas iš jo statuso ir materialinės gerovės požymių (dar žr. Lietuva. Istorija: Praeities ir dabarties gijos). Tad neatsitiktinai ir didesnioji Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje esančių Radvilų palaikų dalis ilsisi prabangiuose, gausiai dekoruotuose metaliniuose sarkofaguose. Jie puikiai atspindi mirusiojo ir visos jo šeimos didybę. Neatmestina, kad būta ir praktinio aspekto. Baroko epochoje kūno prisikėlimas Paskutiniojo teismo dieną buvo nediskutuotina krikščioniška doktrina, o pati mirtis įsivaizduota kaip laikinas sapnas. Tai skatino norą sustabdyti natūralų kūno irimą, todėl mirusiųjų kūnai pradėti balzamuoti. Gerai užtaisyti metaliniai sarkofagai su mediniais karstais viduje buvo mažai pralaidūs drėgmei ir orui – visa tai taip pat lėtindavo kūno nykimą. Vis dėlto pagrindinė sarkofagų paskirtis buvo tapti savitu antkapiu, liudijančiu mirusiojo ar jo šeimos garbingą kilmę, turėtą įtaką ir galią.

Štai¹Informacija ir apibendrinimai šiame tekste pateikiami remiantis 2016 ir 2017 m. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje atliktų 11 palaidojimų (sarkofagų) tyrimų medžiaga. Tirti sarkofagai nr. 1, 2, 3, 5, 6, 11, 14, 15, 17, 19, 72. Čia ir toliau sarkofagų numeracija pateikiama pagal 1999 m. Kultūros paveldo departamento (Lietuva) atliktos inventorizacijos duomenis, žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus inventorizacija: [rankraštis; saugoma Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve], 1999, p. [18] [žr. kriptos planą]. Pranciškos Uršulės Višnioveckytės Radvilienės (1705–1753) laidotuvių aprašyme minimas puošnus varinis sarkofagas su dailiai paauksuotomis detalėmis²Aistė Paliušytė, „Vizualumas Radvilų laidotuvių iškilmėse XVIII amžiuje“, in: Menotyra, 2017, nr. 4, p. 246.. Toks jis išliko iki šių dienų: auksuotais apvadais ir kartušais; kartušuose iškalti Radvilų bei Višnioveckių ir Leščinskių, t. y. kunigaikštienės tėvo ir motinos giminės, herbai³Sarkofagas nr. 17. Dar žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], op. cit., p. [14]..

Trijų brolių – Mykolo Kazimiero Žuvelės (1702–1762), Mikalojaus Kristupo (1695–1715) ir Jeronimo Florijono (1715–1760) – sarkofagai3 labai panašūs⁴Sarkofagai nr. 11, 14, 15.. Santūriai vyriški, puošti kunigaikščio karūna, palaidotųjų monogramomis, heraldiniais erelio motyvais ir Vyčiu, į žemę tvirtai besiremiantys plėšraus paukščio nagų formos kojelėmis – akivaizdžiai demonstruojama brolių išskirtinė padėtis visuomenėje.

Puošyba ir meniškumu išsiskiria tariamai Albertui Vladislovui Radvilai (1589–1636) priskiriamas auksuotas sarkofagas5 su ištapytu juodu kontūriniu piešiniu⁵Sarkofagas nr. 5.. Sarkofago galvūgalyje pavaizduota angelų pora, laikanti kunigaikščio karūną; šonai gausiai ištapyti švelniais gėlių žiedais ir tarp jų žaidžiančiais angelais; kojūgalyje – putlus angelas, nerūpestingai pučiantis muilo burbulus, sukuriantis šviesią ir viltingą nuotaiką. Angelų ir cherubinų vaizdavimas antkapiuose simbolizavo džiaugsmingą amžinąjį gyvenimą ir laimingą prisikėlimą⁶Mindaugas Paknys, Mirties reiškinys LDK XVI–XVIII a., Vilnius: Aidai, 2008, p. 193.. Pasak restauratoriaus Gintaro Kazlausko, tai unikalus darbas, kurio analogų buvusioje LDK erdvėje nežinoma⁷Gintaro Kazlausko komentaras ad locum.. Norisi pritarti ir kitam jo pastebėjimui, kad šis sarkofagas savo dekoru veikiau tiktų jaunuoliui ar moteriai, o ne rimtam valstybės veikėjui⁸Marija Matušakaitė, Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 100..

Esama ir „kuklesnių“ palaidojimų. Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos Panie Kochanku (1734–1790) palaikai paguldyti ąžuoliniame karste⁹Sarkofagas nr. 19.. Karstas masyvus, žalvariu kaustytais kampais, su ailiomis bronzinėmis rankenomis. Ant dangčio lakoniškas baltais dažais užrašytas tekstas, nurodantis, kas yra šio karsto „savininkas“.

Senųjų sarkofagu apsauga susirūpinta dar 1905 m., kai pačių Radvilų rūpesčiu dalis jų (buvę blogos būklės) buvo įkelti į specialiai pagamintus medinius apsauginius „futliarus“ (dar žr. Nesvyžius. 1905 metai)¹⁰Pavyzdžiui, sarkofagai nr. 1, 3, 6..

Vytautė Lukšėnienė

Palyginus 1999 ir 2016 m. ekspedicijų Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje duomenis, tampa akivaizdu, kad ten esančių metalinių sarkofagų ar medinių karstų metalo detalių būklė kinta – ji blogėja. Sarkofagai deformuojasi dėl korozijos, jų dekoro elementai (kojelės, rankenos, apvadai, skardiniai herbai, monogramos ir kt.) atitrūksta nuo korpuso ir kyla pavojus juos prarasti. Tiesa, dabar galima matyti tik tų sarkofagų, kurie nėra įdėti į 1905 m. sukurtus „futliarus“, būklę. Tokių esama 14.

2016 m. restauratoriai sutvarkė vieno sarkofago detalę¹¹Sarkofagas nr. 53. – nuo jo paviršiaus atitrūkusį herbinį kartušą. Detalė buvo nukentėjusi nuo oksidacijos ir apnašų, praradusi savo pirminį grožį¹² Dar žr. Gintaras Kazlauskas, „Kunigaikščių Radvilų sarkofagai Nesvyžiaus mauzoliejuje“, in: Liaudies kultūra, 2017, nr. 2, p. 40–45..

Tyrimus atliko restauratorius ekspertas, kultūros (dailės) paveldo ekspertas Gintaras Kazlauskas
Tekstą parengė Audronė Vyšniauskienė