2016 m. ekspedicijos metu Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje buvo atlikti žvalgomieji polichromijos tyrimai. Tyrimams pasirinktos lengviau prieinamos ir jau pažeistos vietos.
Aptiktas seniausiam arba pirmajam kriptos raidos etapui (veikiausiai XVI ir XVII a. sandūrai, kai buvo pastatyta bažnyčia ir po ja įrengtos kelios kriptos) priklausantis polichromijos sluoksnis. Deja, rastas labai mažas fragmentas ir jo nepakanka tiksliau nustatyti, ar tai buvo dekoras, ar tik paprastas dažymas.
Kitas polichromijos sluoksnis datuojamas XVIII a. (to amžiaus viduryje Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės iniciatyva kripta buvo rekonstruota). Altoriaus / „prieangio“ patalpa buvo dekoruota rausvų šaltų atspalvių, dekoratyvia, architektūrinių formų barokine tapyba. Išlikęs tik nedidelis jos fragmentas. Polichromija ant šios patalpos vakarinės sienos buvo sunaikinta įrengiant įėjimus į naujai prijungtas kriptos patalpas. Patalpos skliautai nebuvo tapyti, ant jų rastas šviesiai rausvas lygus dažymas.
Kriptoje yra 30 tapytų kartušų, „rėminančių“ sienoje įmontuotas epitafines lentas. Atlikus didžiojoje / „pagrindinėje“ kriptos patalpoje esančių kartušų tyrimus, nustatyta, kad jie kelis kartus buvo pertapyti. Kalbant apie XVIII a. sluoksnį, gali būti, kad ne visos epitafinės lentos buvo apipavidalintos kartušais arba jų neišliko. Tuo metu tapyti kartušai buvo šiek tiek mažesni už šiuo metu matomus, 1905 m. pertapytus. Skiriasi ir tapybos spalvinė gama: naudoti šalti, gana šviesūs rausvų, violetinių ir pilkų spalvų tonai. Išlikęs tapybos sluoksnis yra gana tvirtas.
Kyla klausimų dėl trečiojo polichromijos sluoksnio laikotarpio datavimo, bet tai galėtų būti XIX a. tapyba. Ji gerokai ryškesnė ir spalvingesnė už baroko laikotarpį. Tapyta šiltomis ochros, rudos, raudonos ir žydros spalvų atspalviais. Kartušai perpiešti gerokai didesni. Tapyta vietomis ant balto pagrindo, kur ne kur tiesiai ant buvusios tapybos, naudoti klijiniai dažai.
Kitas sluoksnis, kuris daugiausiai ir matomas šiandieną, datuotinas 1905 metais. Jam priskiriami 28 iš 30 išlikusių kartušų. Jie tapyti gana grubiai, schemiškai. Dažas nekokybiškas, labai netvirtas, kai kurie pigmentai yra pakeitę savo spalvą. Tapyba labai nukentėjusi nuo didelės drėgmės ir netinkamo mikroklimato kriptoje.
Dar kartą kartušai buvo pertapyti apie 2000 m., ruošiantis Antano Mikalojaus Radvilos (1936–1999) laidotuvėms. Pertapyti du kartušai. Jie išsiskiria savo mėgėjiška stilistika, spalvomis ir atlikimu. Vėliausiai atsirado lenkų restauratorių XXI a. atlikti kartušų pertapymai šoninėse kriptos patalpose.
Polichromijos būklė įvertinta kaip labai bloga: tinkas kai kur atšokęs, atsiradę plyšių, tapyba vietomis atsisluoksniavusi ar suirusi, nebelikę rišamosios medžiagos, yra nutrynimų, vėlesnių pertinkavimų, užtaisymų cementiniu tinku. 1905 m. tapybos sluoksnis pasirodė besantis minkštas, tepa, netekęs rišamosios medžiagos, spalvos išblukusios.
Tyrimus atliko aukščiausios kategorijos sienų tapybos restauratorė Indrė Valkiūnienė
Tekstą parengė Audronė Vyšniauskienė
Nesvyžius. Tradicija
Tyrimų ataskaitos:
2016 m. polichromijos tyrimų ataskaita (Indrė Valkiūnienė)
Iliustracijų šaltiniai:
| 1. | Fot. Indrė Valkiūnienė, 2016 // in: Indrės Valkiūnienės asmeninė kolekcija. |
| 2. | Fot. Indrė Valkiūnienė, 2016 // in: Indrės Valkiūnienės asmeninė kolekcija. |
| 3. | Fot. Indrė Valkiūnienė, 2016 // in: Indrės Valkiūnienės asmeninė kolekcija. |
| 4. | Fot. Indrė Valkiūnienė, 2016 // in: Indrės Valkiūnienės asmeninė kolekcija. |
| 5. | Fot. Indrė Valkiūnienė, 2016 // in: Indrės Valkiūnienės asmeninė kolekcija. |
| 6. | Fot. Indrė Valkiūnienė, 2016 // in: Indrės Valkiūnienės asmeninė kolekcija. |
| 7. | Fot. Salvijus Kulevičius, 2016 // in: Salvijaus Kulevičiaus asmeninė kolekcija. |
| 8. | Fot. Indrė Valkiūnienė, 2016 // in: Indrės Valkiūnienės asmeninė kolekcija. |