Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

2016 ir 2017 m. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje darbavosi antropologai. Šių tyrimų poreikį ir eigą diktavo keli uždaviniai:
• paveldosauginis – (1) įvertinti kriptoje esančių palaidojimų (palaikų, įkapių) būklę ir nustatyti ją lemiančius veiksnius;
• identifikavimo – (2) patikrinti, ar po kelių anksčiau vykusių kriptos tvarkymo darbų ir tyrimų sarkofagai tebėra jiems priklausančiose vietose, bei (3) nustatyti Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio palaidojimą.

Buvo pasitelkta atitinkama strategija – tirti aiškiais giminystės ryšiais susietus branduolinės šeimos atstovus (t. y. tėvus ir jų vaikus), kad genetiniais tyrimais būtų galima patvirtinti ar atmesti asmens tapatybę per artimojo liniją. Identifikacijai labai svarbūs buvo ir asmens biografiniai duomenys, ypač ligų ir traumų istorijos. Infekcinės, mitybinės ar vėžinės ligos ir sužalojimai gali palikti „randą“ griaučiuose, todėl istorinių šaltinių liudijamai apie atrodytų nereikšmingus peršalimus ar susižeidimus antropologui tampa „raktu“ asmeniui atpažinti. Tad, prieš pradedant antropologinius tyrimus, buvo atlikti ir istoriniai tyrimai (juos atliko Vilniaus universiteto istorikas Martynas Jakulis: 2016 m. istorinių tyrimų ataskaita (Martynas Jakulis); 2017 m. istorinių tyrimų ataskaita (Martynas Jakulis); dar žr. Nesvyžius. Ligos: ir vis dėlto tik žmonės).

Tyrimų metu buvo atverta 11 sarkofagų, juose aptikti aštuonių vyrų, dviejų moterų ir vieno nenustatytos lyties asmens (manoma, vyro) palaikai. Jauniausias iš jų mirė sulaukęs 16–18, vyriausias – daugiau nei 50 metų amžiaus. Dviejų iš jų palaikai buvo virtę griaučiais, visų kitų – mumijomis. Čia būtina pažymėti, kad išlikusi mumijų oda ar raumenys „dengia“ svarbius biologinius duomenis – tikslų amžių mirties metu, patirtas traumas ar ypatingų ligų požymius – t. y. šie duomenys nėra vizualiai matomi ir dėl to nėra įmanoma juos įvertinti. Tai būtų galima nustatyti atlikus radiologinius mumijų tyrimus, deja, tokių galimybių neturėta.

2016 m. tyrimai iškėlė daugiausiai klausimų dėl kriptoje gulinčių sarkofagų „tvarkos“, ant jų esančių užrašų (medinių epitafinių lentelių) patikimumo ir apskritai dėl Radvilų identifikavimo. Nustatyta, kad Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui (1549–1616), jo žmonai Elžbietai Eufemijai (1569–1596) bei jųdviejų vaikams, Kristupui Mikalojui (1590–1607) ir Albrechtui Vladislovui (1589–1636), priskiriami palaidojimai (sarkofagai)¹Sarkofagai nr. 1, 72 (abu buvo priskiriami Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui), 2, 3, 5. Čia ir toliau sarkofagų numeracija pateikiama pagal 1999 m. Kultūros paveldo departamento (Lietuva) atliktos inventorizacijos duomenis, žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus inventorizacija: [rankraštis; saugoma Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve], 1999, p. [18] [žr. kriptos planą]. iš tikrųjų priklauso ne jiems. Kur tarta, kad guli vyras, – rasti moters palaikai. Kitur vietoje pusamžio vyro rastas paauglys. Tai patvirtino išankstinius nuogąstavimus dėl klaidingo palaikų ir sarkofagų identifikavimo. Nesvyžiaus Dievo Kūno mauzoliejaus fundatoriaus Mikalojaus Kristupo palaikų vietos klausimas lieka atviras (kuriame iš 72 sarkofagų jis ilsisi?) (dar žr. Nesvyžius. Netikėtumai; Nesvyžius. Identifikavimas).

2017 m. tyrimai leido tvirčiau atsistoti ant žemės. Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762) ir jo artimųjų sarkofagai buvo jiems priklausančiose kriptos vietose. Galutiniam atsakymui dėl jų tapatybės reikėtų atlikti genetinius tyrimus, tačiau svarių įrodymų suteikia ir pirminė palaikų apžiūra – atitiko lytis, sveikatos sutrikimai. Kas fiksuota istoriniuose dokumentuose, konstatuota ir mirusiųjų kūnuose.

Justina Kozakaitė