Lietuvoje pastaraisiais metais gausėja senųjų bažnyčių ir vienuolynų tyrimų. Kartu daugėja ir bažnyčiose esančių laidojimo kriptų tyrimų. Suaktyvėjimą lėmė paveldosaugos reikalavimų įgyvendinimas (tyrimai laikomi būtinąja arba integralia šventovių tvarkybos darbų dalimi) ir poreikis sutvarkyti kriptose gulinčius palaikus (kurie dėl anksčiau vykusių plėšimų ar kitų priežasčių randami išniekinti, neatitinkantys pagarbaus palaidojimo nuostatų) bei noras identifikuoti palaidotus asmenis.
Palaidojimai bažnyčių kriptose Lietuvoje visų pirma yra suprantami kaip archeologijos ir fizinės antropologijos mokslų objektas (dar žr. Lietuva. Tyrimai: nuo archeologijos iki bioarcheologijos). Pagal nusistovėjusias normas ir praktikas tokiems objektams yra taikomi archeologinio paveldo taikomiesiems moksliniams ardomiesiems tyrimams numatyti reikalavimai, taigi privalu laikytis Paveldo tvarkybos reglamento „Archeologinio paveldo tvarkyba“. Reglamente archeologinio paveldo objektas yra apibrėžiamas kaip „praeities ūkinės ar gynybinės veiklos, gyvenamoji, laidojimo ar kulto vieta, po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esantis objektas, kurių vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių yra archeologiniai tyrimai ir radiniai, taip pat Kultūros vertybių registre įregistruotas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas ar vietovė, turintys archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių“1„Įsakymas „Dėl paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos kultūros ministras, 2011 08 16, Nr. ĮV-538, in: Teisės aktų registras, str. 10, [žiūrėta 2018 09 01], [interaktyvus], prieiga: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.405666/PlahhdfryW.. Remiantis tuo pačiu reglamentu, archeologiniam paveldui yra nustatytas amžiaus cenzas: „archeologinis sluoksnis – iki 1800 m. susidaręs kultūrinis sluoksnis, kurio archeologiniai tyrimai arba jame esantys archeologiniai radiniai yra vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių“2Ibid., str. 10.. Su amžiaus cenzu susijusi ir kita dokumento nuostata: „atkastuose XVIII–XXI a. kapuose esančių griaučių, nesant būtinybės, rekomenduojama neardyti, o juos užfiksavus vėl užkasti“3Ibid., str. 19.13.. Būtent čia prasideda sistemos „strigimai“ arba atsiveria jos spragos. Palaidojimų bažnyčių kriptose atveju pasitaiko, kad tyrimo objektai yra per „jauni“ pagal archeologiniam paveldui nustatytus chronologinius kriterijus. Elgsena su jais tampa kaip ir nereglamentuota. Nebent šie objektai būtų traktuojami kaip kapinės, o jiems tvarkyti pritaikytas žemės darbų apibrėžimas: pagal minėtą reglamentą, archeologiniai tyrimai yra būtini, jei „numatoma vykdyti žemės judinimo darbus […] į Kultūros vertybių registrą įrašytose neveikiančiose ar riboto naudojimo kapinėse“4Ibid., str. 12.7.. Taigi norminiai apibrėžimai ir keliami reikalavimai nėra tinkamai pritaikyti palaidojimų bažnyčių kriptose ir jų tyrimų specifikai.
Remiantis teisės aktais, kriptose esančių palaidojimų ardomuosius tyrimus gali atlikti tik atestuoti specialistai5Ibid., str. 3.. Jie yra atsakingi, kad archeologinių tyrimų ataskaitoje būtų pateikti privalomų atlikti palaikų antropologinių tyrimų rezultatai, o kai aptinkamas architektūrinis paveldas, – ir architektūrinių tyrimų duomenys. Rasti palaikai patenka į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrą, tačiau kiek turėtų trukti bioarcheologiniai tyrimai, kokių papildomų duomenų (nei tas „minimumas“, kurį būtina pateikti archeologinių tyrimų ataskaitoje) turėtų būti surinkta, kur ir kaip ši informacija turėtų būti saugoma ir skelbiama, kaip po tyrimų turėtų būti elgiamasi su pačiais palaikais, bendrų taisyklių nėra. Sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Pačios archeologinių tyrimų ataskaitos yra saugomos ir viešai prieinamos keliose institucijose – Lietuvos istorijos instituto ir Kultūros paveldo centro bibliotekose, taip pat archeologinius radinius priėmusiuose muziejuose. Tačiau tyrimų duomenys, kurie į šias ataskaitas nepatenka (o taip gali nutikti su bioarcheologinių tyrimų duomenimis), yra saugomi individualia tyrėjų nuožiūra arba pagal institucijų, kuriose jie dirba, tvarką. Ši informacija nėra sistemiškai kaupiama, todėl įvairių tyrimų dokumentacijoje susigaudyti yra sudėtinga.
Be reglamentavimo, esama ir kitų bėdų. Reikia pripažinti, kad bažnyčiose atliekami archeologiniai tyrimai dažnai yra mažos apimties (apsiribojama formaliu paveldosauginių reikalavimų patenkinimu), o jų metu gauti duomenys fragmentiški, todėl mažai naudingi platesnei interpretacijai6Rimydas Laužikas, „Church and Monastery Archaeology“, in: A Hundred Years of Archeological Discoveries of Lithuania, sud. Gintautas Zabiela, Zenonas Baubonis, Eglė Marcinkevičiūtė, Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2016, p. 474–487.. Kriptų archeologinių tyrimų kompleksiškumo būtinybę> (dar žr. Nesvyžius. 2016 ir 2017 metai) pažymi įvairių sričių mokslininkai ir specialistai7Simona Matuzevičiūtė, Rimantas Jankauskas, „Palaidojimų kriptose tyrinėjimų galimybės ir problemos: Renavo kapinių koplyčios kriptos tyrimų pavyzdys“, in: Lietuvos dvarai: kultūros paveldo tyrinėjimai (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 55), sud. Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 149–163.. Pavyzdžiui, kriptų tyrimų metu dažnai keliamas tikslas atpažinti palaidotus asmenis (dar žr. Nesvyžius. Įžanga: šimtmečių tylos prakalbinimas; Nesvyžius. Įžanga: strategijos ir klausimai). Tokiu atveju labai aktualūs yra DNR tyrimai, tačiau jie taikomi itin retai, nes genetinė medžiaga būna prastai išlikusi, o ją išskirti bei palyginti yra labai sudėtinga. Ne visada pavyksta pritaikyti ir fotoaplikacijos (kaukolės palyginimas su portretu ar fotografija) metodą, nes stokojama ikonografijos, įtakos tyrimo tikslumui turi ir įvairių laikotarpių portretinio žanro specifika. Palaikų atpažinimas dažniausiai įmanomas tik palyginus rašytiniuose dokumentuose, liudininkų parodymuose ar kituose šaltiniuose užfiksuotus konkretaus asmens požymius su rastų palaikų biologiniais duomenimis (lytimi, amžiumi, ūgiu, gyvenimo būdo ir ligų pėdsakais kauluose, audiniuose ar kt.), remiantis aptiktomis įkapėmis ir kitais artefaktais. Taigi čia būtini ne tik bioarcheologiniai tyrimai, bet ir reikia išmanyti ikonografijos, istorijos, menotyros šaltinius. O kriptai kaip statiniui suvokti būtini architektūriniai ir inžinieriniai tyrimai.
Justina Poškienė
1. | ↑ | „Įsakymas „Dėl paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos kultūros ministras, 2011 08 16, Nr. ĮV-538, in: Teisės aktų registras, str. 10, [žiūrėta 2018 09 01], [interaktyvus], prieiga: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.405666/PlahhdfryW. |
2. | ↑ | Ibid., str. 10. |
3. | ↑ | Ibid., str. 19.13. |
4. | ↑ | Ibid., str. 12.7. |
5. | ↑ | Ibid., str. 3. |
6. | ↑ | Rimydas Laužikas, „Church and Monastery Archaeology“, in: A Hundred Years of Archeological Discoveries of Lithuania, sud. Gintautas Zabiela, Zenonas Baubonis, Eglė Marcinkevičiūtė, Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2016, p. 474–487. |
7. | ↑ | Simona Matuzevičiūtė, Rimantas Jankauskas, „Palaidojimų kriptose tyrinėjimų galimybės ir problemos: Renavo kapinių koplyčios kriptos tyrimų pavyzdys“, in: Lietuvos dvarai: kultūros paveldo tyrinėjimai (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 55), sud. Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 149–163. |