Balzamavimas – mirusiojo kūno apsaugojimas nuo irimo, specialiai jį paruošiant (įmirkant reikiamais skysčiais, suleidžiant į kraujagysles ir kūno ertmes specialių medžiagų ir pan.), ir jis prilygsta menui. Tinkamai paruošti kūną po mirties, kad šis išlaikytų formą, neirtų ir neskleistų nemalonaus kvapo, iš tiesų yra didelė meistrystė. Tačiau vien to nepakanka – reikia ir ypatingo žinojimo, kaip tai padaryti. Tad tai yra ir savitas mokslas. Mirusiųjų balzamavimas aukštumas buvo pasiekęs senovės Egipte (apie 2500 m. pr. Kr.). Tačiau tai praktikavo ir actekai, majai, tibetiečiai, kinai bei kitos senosios kultūros. Tam jų turėtos unikalios technologijos. Nederėtų pamiršti, kad mumijos gali susiformuoti ir dėl natūralių priežasčių. Tai vadinama natūralia mumifikacija. Ji įvyksta, kai iš mirusiojo kūno savaime lėtai išgaruoja kūno skysčiai. Tam būtinas tinkamas mikroklimatas – pastovi temperatūra ir maža drėgmė.
Radvilų mauzoliejus Nesvyžiuje ypatingas ne tik čia besiilsinčių vienos giminės atstovų skaičiumi (šiuo parametru jis yra vienas iš didžiausių Europoje), bet ir mumifikuotų kūnų kiekiu1Informacija ir apibendrinimai šiame tekste pateikiami remiantis 2016 ir 2017 m. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje atliktų 11 palaidojimų (sarkofagų) tyrimų medžiaga. Tirti sarkofagai nr. 1, 2, 3, 5, 6, 11, 14, 15, 17, 19, 72. Čia ir toliau sarkofagų numeracija pateikiama pagal 1999 m. Kultūros paveldo departamento (Lietuva) atliktos inventorizacijos duomenis, žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus inventorizacija: [rankraštis; saugoma Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve], 1999, p. [18] [žr. kriptos planą].. XVII–XVIII a. nuo kilmingojo mirties momento iki ištaigingų jo laidotuvių prabėgdavo daug laiko – mėnesiai. Štai Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės motinos Onos Kotrynos Sanguškaitės Radvilienės atvejis: ji mirė 1746 m. gruodžio 23 d., o Radvilų kriptoje Nesvyžiuje buvo palaidota 1747 m. rugsėjo 16 d.2Wanda Karkucińska, Anna z Sanguszków Radziwiłłowa (1676–1746). Działalność gospodarcza i mecenat, Warszawa: Semper, 2000, p. 38–39. Vien dėl to būdavo aktualu sustabdyti ar sulėtinti kūno irimą – prireikdavo balzamavimo. Deja, trūksta istorinių, o ypač cheminių tyrimų, kurie leistų atsakyti į klausimą, ar visų Radvilų kūnai po mirties buvo balzamuojami.
Remiantis 2016 ir 2017 m. tyrimais galima išskirti bent tris Radvilų aplinkoje naudotas balzamavimo praktikas:
- kūnai be aiškių įpjovų, liudijančių balzamavimą (9 iš 11 tirtų palaidojimų);
- visiškai netipiškas „egiptietiškos mumijos“ atvejis (vienas palaidojimas);
- kūnas su aiškiais pjūviais krūtinės ir pilvo srityse (vienas palaidojimas).
Pirmu atveju tai, kad nėra įpjovų ir kitų akivaizdžių pomirtinių intervencijų, dar nereiškia, kad kūnai nebuvo balzamuoti. Istoriografijoje minimos žolelės, kuriomis balzamavimo tikslais galėjo būti nuprausiamas mirusiojo kūnas3Marija Matušakaitė, Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 73.. Deja, tų žolelių pavadinimai, jų naudingosios ar ypatingosios savybės lieka paslaptimi. Jokių išsamesnių ir patikimesnių žinių šiandieną apie tai neturime. Kita vertus, kūnai galėjo mumifikuotis ir natūraliai, be jokio specialaus įsikišimo.
Šiuo metu neabejodami galime kalbėti tik apie Jeronimo Florijono Radvilos (1715–1760) balzamavimą4Sarkofagas nr. 15.. Pasakojama, kad kunigaikščio kūnas po brolio Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės organizuotos ir savaitę trukusios laidotuvių ceremonijos amžinojo poilsio buvo paguldytas Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje, tačiau jo balzamuota širdis palaidota Slucko parapinėje bažnyčioje (XIX a. pergabenta į Slucko bernardinų Šv. Antano bažnyčią)5Irena Bieńkowska, Muzyka na dworze księcia Hieronima Floriana Radziwiłła, Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 2013, p. 25; Mieczysław Czuma, Leszek Mazan, Poczet serc polskich, Kraków: Anabasis, 2005.. Šią istoriją patvirtina ant Jeronimui Florijonui priskiriamų palaikų aptikti ilgi storais siūlais susiūti pjūviai krūtinės ir pilvo srityse.
Justina Kozakaitė
Lietuva. Istorija: praeities ir dabarties gijosTyrimų ataskaitos:
2016 m. antropologinių tyrimų ataskaita (Justina Kozakaitė)
2017 m. antropologinių tyrimų ataskaita (Justina Kozakaitė)
| 1. | ↑ | Informacija ir apibendrinimai šiame tekste pateikiami remiantis 2016 ir 2017 m. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje atliktų 11 palaidojimų (sarkofagų) tyrimų medžiaga. Tirti sarkofagai nr. 1, 2, 3, 5, 6, 11, 14, 15, 17, 19, 72. Čia ir toliau sarkofagų numeracija pateikiama pagal 1999 m. Kultūros paveldo departamento (Lietuva) atliktos inventorizacijos duomenis, žr. [Gintaras Kazlauskas, et al.], Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus inventorizacija: [rankraštis; saugoma Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos archyve], 1999, p. [18] [žr. kriptos planą]. |
| 2. | ↑ | Wanda Karkucińska, Anna z Sanguszków Radziwiłłowa (1676–1746). Działalność gospodarcza i mecenat, Warszawa: Semper, 2000, p. 38–39. |
| 3. | ↑ | Marija Matušakaitė, Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 73. |
| 4. | ↑ | Sarkofagas nr. 15. |
| 5. | ↑ | Irena Bieńkowska, Muzyka na dworze księcia Hieronima Floriana Radziwiłła, Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 2013, p. 25; Mieczysław Czuma, Leszek Mazan, Poczet serc polskich, Kraków: Anabasis, 2005. |
Iliustracijų šaltiniai:
| 1. | Aut. Izolda Maciukaitė, 2018 // in: Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas. |