Radvilų mauzoliejus
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.
Tyrimai

Mūsų kūne „įsikūnija“ mūsų gyvenimo istorija. Patiriamas fiziologinis ir emocinis stresas, supantys ir plika akimi nematomi mikroorganizmai – visa ši informacija „įsirašo“ mūsų kūne. Ir ne tik gyvame kūne. Kiekvieno žmogaus unikali gyvenimo istorija palieka pėdsakų ir griaučiuose. Tai tampa „archyvu“ praeičiai pažinti. Istorikai skaito ir analizuoja rašytinius tekstus, bioarcheologai – žmogaus griaučius.

Bioarcheologijos mokslas siekia atkurti praeities žmonių gyvenimo būdą, mitybą, migracijas, persirgtas ligas ar tarpusavio santykių dramas. Tam jis pasitelkia biologijos, kultūros ir aplinkos sąveikų analizę. Bioarcheologai atidesnį žvilgsnį kreipia link „tyliosios“ visuomenės dalies – eilinio miesto ar kaimo žmogaus, menkai „atspindėto“ rašytiniuose šaltiniuose, tačiau po mirties palikusį kitą dokumentą – savo kūną. Elito, socialinės sanklodos viršūnėje stovėjusių kilmingųjų, atstovų kūnų tyrimai taip pat nėra naujiena. Pastarųjų gyvenimo būdas, kasdieniai įpročiai, politiniai vaidai ir meilės dramos gana išsamiai aprašomos istoriniuose šaltiniuose, tačiau dalis jų istorijos vis dėlto gali likti už užsklandos.

Štai Florencijos kunigaikščių Medičių (XIV–XVIII a.) palaikų bioarcheologiniai tyrimai leido nustatyti galingosios giminės atstovų amžių mirties metu ir mirties priežastis, atsekti juos kankinusias ligas. Pavyzdžiui, išsiaiškinta, kad didįjį Toskanos kunigaikštį Frančeską I de Medičį (g. 1541) ir jo antrąją žmoną Bianką Kapelo (g. 1548) pražudė ne konkurentų paruošti nuodai, o maliarija¹Gino Fornaciari, et al., „Plasmodium Falciparum Immunodetection in Bone Remains of Members of the Renaissance Medici Family (Florence, Italy, Sixteenth Century)“, in: Transactions of the Royal Society of Tropical Medicine and Hygiene, 2010, vol. 104, p. 583–587.. Pora mirė 1587 m., po net 11 dienų trukusios agonijos. Medičių šeimos vaikų griaučių analizė atskleidė kilmingųjų pažeidžiamumą: turtai ir privilegijos neapsaugojo Florencijos valdytojų mažųjų palikuonių nuo įprasto nuskurdusiųjų palydovo – rachito. Net šeši iš devynių vaikų turėjo aiškius ligos, kurią lėmė nepakankamas vitamino D pasisavinimas, požymius: iškrypusias kojytes ir padidėjusio tūrio kaukoles²Valentina Giuffra, et al., „Rickets in a High Social Class of Renaissance Italy: The Medici Children“, in: International Journal of Osteoarchaeology, 2013, vol. 25, p. 608–624..

Bioarcheologai atskleidė ir kaip žuvo garsusis Anglijos karalius Ričardas III (1452–1485), paskutiniame Rožių karų Bosforto mūšyje (1485) patyręs du mirtinus smūgius į galvą: pirmu smūgiu buvo nukirsta dalis pakaušio atidengiant smegenis, antruoju – kiaurai perverta galva. Bioarcheologai patikslina, kad karalius mūšio metu nedėvėjo šalmo, o rimtos dubens žaizdos galėjo atsirasti jau po mirties³Jo Appleby , et al., „Perimortem Trauma in King Richard III: A Skeletal Analysis“, in: The Lancet, 2015, vol. 385, p. 253–259..

XII a. Švedijos karaliaus, vėliau paskelbtu šventuoju, Eriko IX (g. apie 1120) gyvenimo pabaiga ilgą laiką buvo apipinta mitais ir legendomis. Viena iš jų byloja, kad 1160 m. buvo pasikėsinta pavydaus ir nekantraus Magnuso. Tačiau atrasti valdovo palaikai liudijo ne mažiau dramatišką mirties priežastį – mirta kovos lauke nuo patirtų sužalojimų. Abiejuose jo blauzdos kauluose buvo matomi kirstiniai sužeidimai, kaklo slankstelis buvo visiškai nukirstas⁴Av Sabine Sten, et al., „Erik den heliges skelett“, in: Fornvännen, 2016, vol. 111, p. 27–40..

Justina Kozakaitė